((De)generuotos nrg) sangriuva / Grojimas Paberžėje

Perkrautos reik(š)mės perteklyno labirintai ar vienišos sielos aimana

Prisipažinsiu: ne iš karto pavyko „prisijaukinti“ kunigo poeto Skaidriaus Kandratavičiaus poezijos knygą ((DE)GENERUOTOS NRG) SANGRIUVA . Ne kartą ėmiau į rankas, mėgindama skaityti, pajusti, bet įsiskaityti nepavykdavo ir knygą dėdavau į šalį. Daug ko nesupratau ir dabar nesuprantu, nežinau, ar apskritai įmanoma suprasti ir iššifruoti tik vienam autoriui žinomas prasmių koduotes. Ir ar jos apskritai yra. Balansuojant ties beprasmybės ir sunkiai įmenamų prasmių, beveik nesąmonių riba. Teksto virpesius, kurie vienaip ar kitaip pagauna skaitant poeziją, tas nematomas, dažnai ne protu, žodžiais, o kitais pojūčiais, kanalais pasiekiančias intonacijas sunkiu svoriu užgula perdėm suraizgyta, įmantri, sunki stilistika, nelietuviškų žodžių, vardų, autoriaus prigalvotų naujadarų perkrautos eilutės. Apima pojūtis, lyg atsidurtum bibliniame Babelyje ir girdėtum nesuprantamą mistinę kalbą. Skaitymą apsunkina ir eilėraščių spausdinimas didžiosiomis raidėmis.

Ir vis dėlto pro įmantrių frazių vingrybes norėjosi pažvelgti giliau, pramušti neįskaitomą, kai kur tiesiogine prasme net iš karto apskritai neperskaitomą, nesuprantamą žodžių ekvilibristiką, painių minčių (ne)logiką.

Bet pirmiausia apie tai, kas trukdė, vargino, kodėl tekstas iš pradžių „neįsileido“, stūmė nuo savęs, o kartais net išprovokuodavo savotišką vidinę gynybinę sieną. S. Kandratavičius, pasiūlė (patiekė) savo poetinį-kalbinį-garsinį eksperimentą. Autorius teigia, „kad garsyno grožis pats savaime kuria, sutelkia prasmes, mat neva nėra nemotyvuotos kalbos...“* Taigi reikia pastebėti, kad pirmiausia būtent teksto garsinis įtaigumas, energija yra, ir ji stipri. Kitas klausimas, ar ta energija gera, harmoninga, teigiama, ar trikdanti, jaukianti, atstumianti.

Kalbant apie „sutelktas prasmes“, tai dažnai pamišimo ir logikos ribos pavojingai arti, ir skaitant reikia gerokai įsitempti, kad įstengtum išlaikyti bent kokį žodžius, eilutes siejantį net ir menkiausią siūlą, kartu ir pačiam neatsiduriant, kaip viename eilėraštyje teigė autorius, „ant nervų krizės ribos“. Taigi šis eksperimentas pavojingas, rizikingas ir netgi beprotiškai drąsus, gal net bandymas pretenzingai išsiskirti. Kas kita, jeigu esi nusiteikęs ir pasiruošęs priimti autoriaus poetinio žaidimo taisykles ir pats tampi tuo žaidėju.

Taigi žongliruodamas garsais, sąskambiais, jų įspūdžiui sustiprinti pasitelkdamas daugybę įvairiakalbių žodžių, tikrinių vardų, S. Kandratavičius rimuoja (beje, kartais primityviai: actas-rastas, kvapas-kapas, kąsti-kęsti, skėsti-sėsti ir t. t.), manipuliuoja ta žaisme, skambesiu, tam tikrų raidžių ar skiemenų, balsių ir priebalsių pasikartojimu, jų kaitaliojimu, garsiniu (bet vargiai prasminiu) vibravimu, akustiškai tarsi derančiu, bet neturinčiu emocinės, o dažnai ir loginės prasmės: „ant defloruojamo snukio/ sunkiasi muilinas mėlynas/ kraujas vynas wc vanduo/ iš chloruotos ozono skylės/ kaloringos koloratūros/ baseinan basonan flakonan/ rožinės meilės seilių...“ Dažnai žodžių tarpusavyje niekas nesieja, tik panašus skambėjimas. Ir iš to panašaus skambėjimo „pragaro programa/ po gramą/ gramdo gramatiką/ ir garma pragmatika/ aritmetine progresija“.

Naudoja daug dviprasmybių, priešpriešų: (ne)tikri pedro“, (ne)kris ugnis“, (ne)grimuota procesija“, įterpdamas raides, kurios keičia ar visai „išverčia“ pirminę prasmę: „vi(e)lniop“, (ne)labasis, „ov(ul)acijų, „s(u)odinti“ ir t. t.

Eksploatuojami lotyniški, tarptautiniai terminai, bibliniai motyvai: „ex principio a priori/ ragena raganą ragina/ es regina int(f)ernae“, „alea jacta est/ į elijo jachtą sesti(s), „ichtiandrai/ transokeaninis negalaktinis adomai / efebiškasis klone adoni/ sietuvų ir erdvių adonaj“. Skaitant ima spengti nuo ritmiško, kiaurai veriančio skiemenų „kalimo“: „bordelių bardeliai brazdena/ boratai į brodą į brodą“, arba priebalsių sproginėjimo ar duslaus švokštimo: „šermukšnis nusišnerkščia į šermuonėlių šerkšną/ ištrykšta karštas kraujas iš rojaus krešulių“.

Žinome, koks paveikus, įtaigus arba banalus gali būti žodis. S. Kandratavičiaus žodis skleidžiasi per skambesį, jam palaikyti reikalingi decibelai, garsinė įtampa.

Tad daug įspūdingiau klausėsi kompaktinėje plokštelėje įgarsintas žodis: intonaciniai virpesiai, balsių ir priebalsių akcentai, teksto lėtinimas arba greitakalbe beriami sakiniai, sukurdami tam tikrą muziką. Gal todėl eilėraščių rinkinį skaitant pačiam skaitytojui, tos autoriaus žodžio kibirkštys atrodo mechaninės (joms palaikyti nuolat reikalinga 220 V srovė), nes nutilus (srovę išjungus), įtampa krenta, pasaulis užgęsta, tampa negyvas, netvarkingai išmėtytas, tarsi elementams išsikrovus sustingęs robotas.

Rizikuodamas būti nesuprastas, balansuodamas ties prasmės ir beprasmybės ribomis, S. Kandratavičius eina bandymo keliu. Eilėraščiai nevalingai skaitosi skiemenimis, todėl dažnai primena Vlado Baltuškevičiaus posmus. Bet V. Baltuškevičiaus neatkartosi, jis jau yra tapęs „reiškiniu“ lietuvių poezijoje.

***

Tačiau... Pramušus (ar atmetus) nesuprantamas ir nepaaiškinamas knygos lyrinio herojaus (ne)pasaulio prasminių kombinacijų užtvaras, atsiveria kitas, daug labiau paslėptas ir visiškai kitoks klodas. Viskas tarsi persimaino, ir staiga suspengia baugi tyla: vienišas, nelaimingas, s v e t i m a s. Kam: sau, gyvenimui, Tvėrėjui? Dvasinė atskirtis. Nesupratimas. Tikrai nesuprastas ar nuduodąs, kad yra atstumtas. Tada toje vienišystėje, ilgesyje pasigirsta skaudi, netgi dramatiška aimana: „taip drastiškai taip dramatiškai/ draskai savo vaizdą nelyginant žaizdą“, „tą keterą it katarsį/ tąsau ant nugaros“. Ir kur tuomet padėti kablelį, kokia skirtis lengvesnė, geresnė, teisingesnė: „anglėti negalima angelėti“?..

Gyvenimo beprasmybė, tempas, lėkimas, pasaulio aukštinama tuštybė transformuojasi į pamėkliškas vizijas, haliucinacijas: „sapnų nešmenų nenulaiko/ bežadžių žodžių žonglierius/ išleista užleista perleista/ gailu ang(e)lėjimo laiko/ bergdžio (ne)gyvenimo su kupra...“ Todėl nenuostabu, kad „liaujasi nevalioja/ daina galilėjos kanos“. O kadangi „dama su (ne)galia dominuoja“, tada tikrai „nebelaimės domino jau/ ajatolos (dalai lamos) palaimintas vynas“.

Nusivylimas, jausmų tuštybė, pigumas, abejingumas ir tarsi apsėstojo tylus švokštimas: „tik iš tolo kamelijų laja / tykiai lyti belytis i love you“.

Kai gyvenime vertybės (maldos ir mados) susimaišiusios, modifikuotos, sunku darosi atskirti, kur matronos ir kur vaidilutės ar „nudistės madonos“ ir „nenamudinis nuodėmės modus vivendi“.

Liūdesio, nemigos, degimo, kančios užuominos virsta nemigą žindančių kaimenių metaforomis, tįsant bepatystės palatos patologiniuose pataluose: „platų netalpų guolį utėlėm patvaldystės geliu“.

Antrajame knygos skyriuje „savinaikos savikaina“ asmeninių atsivėrimų (gal užverčių) daugiau, ryškėja sudėtinga, dramatiška (o gal pernelyg paties sudramatinta?) skirtis, duotybė: gyvenime esi priverstas nešti „savo grabą nely-gi-nant prabą“, savo „karštą karstą“, išbarstyti save ir vėl rinkti. Ir taip kaskart, nepabaigiamai. Stengdamasis užgyti ir vėl neišvengiamai save plėšydamas. Todėl ir vidinės priešpriešos, neatitikimas, tai išgyvenant nuolat, vis iš naujo ir iš naujo. Kaip būtybė, „įridintas į poliarinį ratą/ tarp priklausomybės.../ ir nepriklausomybės“, „aplytas aplotas aploštas“, „išloštas išlotas išlytas“. Ir taip „kaip rytą taip vakarą“.

Desperatiškas šauksmas, geismas, aistra, klyksmas – neramios, gal kaltę, o gal savo menkumą, silpnumą suvokiančios, išgyvenančios sielos aimana: „pražystu visuotinio teismo prieangiuos/ klykdamas gloria laistau įkaitusias smegenis/ prabundu ir juntu saulės ejakuliaciją“.

Baugu spėti, kad kai kuriuose eilėraščiuose po užslėpta potekste nuskamba ironija, antausis ar pašaipa šios žemės patriarchams, „ov(uli)acijų vyriškų irštvai“, kuri dominuoja, „įvairuoja pirmauja vyrauja/ kabinetuos ovalų ir falų“ ir „internuoja tvėrėją tvyroti/ internauti tarnauti be galo“, pajungdama jį savo interesams, savo klanui. Beje, tokių drastiškų, dviprasmiškų užuominų, perversijų knygoje yra ir daugiau: egomostro menstruacijos, aistruolių spragėsiai, sudvejinto kosmo orgazmai, auštančių pelenų geismas, išdeginta gajos gėjos gimda, kuri yra kaip auksinė aksominė praraja, arba: „mišios maišosi nuo mašalėlių/ žymalėlių mašnų mažulėlių“, „imk ir laižyk papisulkas gosliais minčių liežuvėliais“.

Lyrinio herojaus „savinaikos savikaina“ skaudi ir slegianti. Tai ne tik tekstų, bet ir po tais tekstais besislepiančio žmogaus SANGRIUVA. Ir prasprūsta prašymas, lyg malda (šv. muselėms mūzelėms) – negaišinti, išganyti, nugaišinti: „šagane tu mana šagane/ negaišink tu manęs (...) išganyk tu mane (...) nugaišink (...)“

Ir visai jau knygos pabaigoje pasigirsta malda, gal susitaikymas, nuolankumas:

„leisk jiems skųsti skusti kąsti
skaudinti mane
      (...)
leisk jiems skersti skrosti skėsti
s(u)odinti mane“

Bei tikslo (galutinio) prasmė:

„leisk man kristi skristi sėsti
sostan pas tave“

Nuoširdu ar poza, aukos, avinėlio pozicija?

***

Poezija yra dialogas: rašančiojo ir skaitančiojo. Ir įsiklausyti, išgirsi čia turi bandyti abi pusės.


* S. Kandratavičiaus straipsnis knygos pabaigoje.