Būti lietuve: etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje

Studijoje, remiantis lietuvių moteriškos aprangos analize, nagri­nėjama tautinio tapatumo ir tautiškumo formavimosi Lietuvos vi­suomenėje problema. Tautiškumas neatsiejamas nuo moderniosios kultūros. Svarbią reikšmę šioje kultūroje įgijo individualumo bei savitumo paieškos, atvedusios visuomenę į tradicionalizmą. Tai rodo, kad visuomenėje vis labiau buvo vertinama praeitis, suakty­vėjo domėjimasis ir rėmimasis tradicijomis, kaimo žmonių patirtimi. Tradicinės kultūros puoselėtoja, tęsėja, saugotoja neginčijamai laikyta moteris. Tradicinėje, agrarinėje, kaimo žmonių kultūroje moters saviraiška per jos aprangą buvo santūri. Nors pati gamino, kūrė ap­rangą, tačiau buvo „kontroliuojama“ vyravusių patriarchalinių nuos­tatų, namų pramonės ir kitų aplinkybių.
Modernėjanti visuomenė neišvengiamai keitė požiūrį į moteris, kaip ir keitėsi pačių moterų požiūris įvairiais klausimais. Besikeičianti moters socialinė, ekono­minė, kultūrinė padėtis naikino tradicines konservatyvias visuome­nės nuostatas. Moteris ne tik pripažįstama etninės kultūros ašimi, jos objektu, bet ir subjektu, moderniosios kultūros kūrėja. Būti lietuve – tai ir atrodyti išoriškai kaip lietuvaitė, ir jaustis lietuvių tautos nare. Šioje terpėje ypač buvo aktualus moters įvaizdis ir jos etninė kultū­rinė saviraiška, manifestuojanti etninę – tautinę orientaciją. Moters įvaizdis visų pirma siejosi su tautos simbolio prasmę turinčiais žen­klais, išreiškiančiais jos savitą išvaizdą. Antra vertus, moteris atliko labai svarbų vaidmenį kuriant bei ugdant tautinį identitetą. Kaip ir daugelio šalių, taip ir Lietuvos XIX a. nacionalinio išsivadavimo ju­dėjimams būdingi įvairūs tautiniai simboliai. Vienas jų – etninio sti­liaus drabužiai.

Knygoje aptariama, kuo naujoji etninio stiliaus lietu­vių moterų apranga skiriasi nuo tradicinių kaimo žmonių drabužių, koks joje tradicijų ir naujovių santykis, kaip toji nauja apranga išreiš­kia besiformuojantį tautinį tapatumą. Tautiškumą – modernėjančios visuomenės tapatumo išraišką – padeda suvokti ir šiuolaikiniai na­cionalizmo bei etniškumo tyrinėjimai. Nuodugni drabužių analizė iš dalies atskleidžia etniškumo ir tautiškumo prasmes XIX a. pabai­gos - XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūroje.

Pasirinktas tam tikras etninio stiliaus aprangos kūrimo laikotar­pis, prasidedantis „Aušros“ tautiniu atgimimu, kai pirmąkart viešai pasirodė tautiniai ir etnizuoti drabužiai – tautinio tapatumo ženklas. Jis pasibaigė sovietine okupacija, kai buvo varžoma lietuvių etninė saviraiška, o tautiškumas buvo spraudžiamas į valdžios prižiūrimą liaudies meną, atstovaujantį internacionalizuotai Sovietų Sąjungai.

Monografijoje pagrindinis dėmesys skiriamas XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje keltoms lietuvių moterų madingų drabužių savitumo, etninio stiliaus drabužių kūrimo ir dė­vėjimo nuostatoms. Bandoma parodyti, kaip šios nuostatos visuo­menėje formavo lietuvės aprangos įvaizdį, leido atsiskleisti moters etninei ir tautinei saviraiškai. Į tyrimų akiratį iš dalies patenka mergaičių (t. y. vaikų) apranga, nedaug besiskirianti nuo moterų.

Autorė įdomiai naujai atskleidžia, kaip klostėsi lietuvių nacionalinės kultū­ros požymiai. Tautinis kostiumas autorei yra istorinio laikotarpio ženklas. Skirtingai visuomenės grupių perimama informacija įvairiai veikė jo kūrybą. Inteligentija formavo žmonių tautiškumo nuostatas, uoliai skatino kurti, puoselėti Lietuvos valstybės tautinę simbolika, kvietė dėvėti tautinį rūbą. Kodėl lietuviu apranga buvo „konservatyvi“? - autorė tautinės aprangos savitumus sieja su visuomenės požiūriu į sąvokas „sava“ ir „svetima“, o į lietuvių kūrybą žvelgia istoriniu požiūriu. Kita vertus, stiprios miesto ir kaimo kultūros sąsajos veikė žmonių mentalitetą. Žmonėms ypatingai svarbus buvo Lietuvos kultūros paveldas. Autorė išradingai parodo, „kaip miesto moterys grožisi kaimo žmonių menu, o kaimietės beatodairiškai seka miesto madomis“

d r. Vida Savoniakaitė

Tyrimas parodė, kad tiriamuoju laikotarpiu lietuviai tiek tautinių rūbų ideologai, tiek jų dėvėtojai, tautinį drabužį suvokė skirtingai. Pirmieji, darydami įtaką visuomenei, stengėsi įtvirtinti savo individualias tautiškumo suvokimo nuostatas, antrieji pagal etninio stiliaus rūbus vertino jų dėvėtojo socialinį statusą arba patys juos dėvėdami siekė viešai pabrėžti savo patrio­tini nusiteikimą, estetinį supratimą ir vietą visuomenėje. Taip tiriamuoju laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitoje to meto valstybingumą įgijusiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kuriose gyventojų daugumą sudarė vienos tautybės gyventojai, iš estetinę ir socialinę funkciją turėjusios buitinės realijos kilęs tautinis drabužis, nepaisant jo formų įvairovės, buvo vienas iš tautiškumo simbolių, konsoliduojančių visus visuomenės sluoksnius ir žadinančių, valstybinę pilietinę savivoką.

prof. Regina Irena Merkienė