Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Beždžionė ir esmė

Beždžionė ir esmė Keisti laikai buvo tas tikrasis Šaltasis karas, kai žmonės iš tikrųjų bijojo būti per kelias akimirkas fiziškai ištirpdyti. Po Antrojo pasaulinio karo tai atrodė taip įmanoma, kad pokarinės kartos psichologija buvo visam gyvenimui pažymėta, o po-pokarinė karta tapo gausiausia būtent dėl tos baimės skatinamo veislumo. Atviriausiai apie tai yra prisipažinęs Jimas Carrollis, bet esu tikras, kad būtų galima atrasti dar bent kelis rašytojus, kurių visą gyvenimą ir kūrybą stūmė būtent tai, kad štai ruskiai nepaskambinę paleis raketą ir – pizė. Todėl reikia hedonistiškai mėgautis visomis įmanomomis pizėmis ir mūzomis…

„Beždžionė ir esmė“ buvo parašyta 1948-aisiais. Vos pora metų po Didžiausiojo karo buvo puikus metas ryškiosioms antiutopijoms (Orwello „1984-ieji“!). Šią parašė profesionalus antiutopijų rašytojas (sąskaitoje – mažiausiai keturi variantai, kintantys atsižvelgiant į tos dienos aktualijas, kaip laikraštis), vėliau – kultūrinė ikona ir narkotikų advokatas (mano nuomone, geriausia ir sveikintiniausia dalis) Aldous Huxley. Reiktų pasakyti, kad Huxley gyvenimas buvo nužymėtas „dvasios aristokratija“ ir britų intelektualams būdingu požiūrio tašku. Taigi, atskaitos taškas – Britų imperija. Pasaulis už anglakalbystės ribų egzistuoja menkai, kaip papildinys anglosaksiškajam – kad būtų iš kur importuoti įkvėpimą, naftą ir dramblio kaulą. Moraliniai imperatyvai taip pat tie patys: žmogiškumo pažanga, romantika ir monogamija, moksliškumas, tikėjimas būties prasme ir žmogaus, kaip dvasingos būtybės, aukštąja paskirtimi, neatskiriant pastarosios nuo kūniškumo. Ak, tiesa, tuo metu Huxley jau gyveno Los Andžele, tad penktojo dešimtmečio holivudiškumo čia niekaip nebus išvengta.

Bėda, kad Huxley iš tikrųjų rašė kiek per daug antiutopijų, grūmojo lyg pranašas nuo kalno: „Jei toliau šitaip, visiems bus šakės!“ Situacija pasikeičia, keičiasi ir pamokslas, sukasi it vilkelis, lyg feisbukas, kur penkių minučių svarbos naujiena („Oralinis seksas sukelia gerklės vėžį“) tas penkias minutes yra pati pati svarbiausia. Neišvengiamai, pagal berniuko, šaukusio: „Vilkas!“, pavyzdį, dėl tokio Huxley dėmesio sutrikimo sindromo jo antiutopijos ėmė ir prarado įtikinamumą. „Puikus naujas pasaulis“, beje, buvo puikesnis nei „Beždžionė ir esmė“. Ten mus pasmerkė mūsų norai, o ne mūsų baimės: įspūdį paliko trumpieji jungimai idealiame pasaulyje ir puikūs žmogiški dalykai, kurių turėtumėm atsisakyti dėl tobulybės. Privertė susimąstyti: kokio pasaulio mes iš tikrųjų norime?..

Bėda, kad Huxley nusprendė praslysti paviršiumi. O kur dar forma: autorius trypčioja abiejose linijos pusėse. Filmiškumas ar klasikiniai kultūros idealai, simfonijos ir Shelley poezija? Žmogų keičianti meilės istorija (pasikartojantis motyvas abiejose antiutopijose) ar socialinio ir politinio modelio aprašymas? Natūralus seksualumas ar savo poreikių ribojimas bendruomenės labui? Jei tai būtų tikras konfliktas tarp juoda ir balta, tarp kniaukiančių kačių – būtų puiku, bet šiuo atveju tai tik „kultūringas“ stovėjimas abiejose pusėse, o stovėjimas, ypač „kultūringas“, pūdo net vandenį.

1948-aisiais, tikiu, tai buvo įdomu ir nauja. Gali būti, kad visos post-apokaliptinės branduolinės antiutopijos iš dalies yra paremtos „Beždžione ir esme“, bet to nebegana. Žmonėms nebebaisu pasidaro greitai: nebesibaiminame atominio karo taip pat kaip ozono skylės. Dabar baiminamės pasaulinės finansų krizės, korporacijų ir visuotinio atšilimo, ir visai teisėtai. Pinigai taip visus sujungė, kad atominis karas gali būti nenaudingas metinei pelno maržai. Mes turime naują apokalipsę, ji atskris ne balistine raketa, ji privažiuos juodu leksusu ir dėvės bankininko kostiumą. O tą senąją mes matėme bent dešimtyje kompiuterinių žaidimų.

Apsvarsčius visa tai, nenuostabu, kad knygos tekstas išspausdintas ypač didelėmis raidėmis. Nes tai – antiutopijos ir apokaliptikos pradžiamokslis, naiviausių pasaulio po pasaulio žūties vizijų įvadas. Labai gudriai šis praslydimas įvilktas į mėgėjiško kino scenarijaus rūbus – taip išsisukama nuo griežtesnių kokybinių vertinimų. O apskritai: taip, taip, visi mes beždžionės. Taip, taip, aklas progresas pražūtingas. Taip, taip, nei ruja, nei drovumas nėra mūsų išsigelbėjimas. Taip, taip, religija ir valstybė yra du kraujuoti kalavijai. Taip, knyga bus perkama ir skaitoma. Pirmiausia dėl lengvumo ir Huxley gaubiančios aureolės, kad net „paprastas žmogus“ jaustųsi supratęs didįjį protą ir pagilėjęs pats. „Kitos knygos“ galės apmokėti šildymo sąskaitas. Gali būti, išleis kokią nors žymiai gilesnę, žymiai mažiau vienpusėje pasaulėžiūroje įkalintą, aktualumo nepraradusią, nebe analizės pradinukams skirtą knygą, iš tikrųjų atitolinsiančią mus nuo apokalipsės – kad ir paskutinę Henry Millerio trilogijos dalį, m?
Tomas Marcinkevičius
2012-03-19
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Kitos knygos
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2011
Vertėjas (-a): Irena Jomantienė
Puslapių: 216
Kodas: ISBN 978-6094-27-055-0
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą