Knygos
Romanai (1919)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Beprotnamis

Beprotnamis Įdomus žmogus tas Vilis Normanas – autoriaus susikurtas pseudonimas, tikrasis vardas – Povilas Senūta. Kur pasisuks, ten aistros ir nesutarimai. Ką bepasakys – pats karštai ginčijasi, įtikinėja, keikia ir bučiuoja. Gana švelniais moteriškais romanais, kaip „Šventumas“, pradėjęs jaunasis rašytojas ilgainiui tapo tikra lietuviškojo anarchizmo žvaigždele, nebijojusia parašyti netgi piktai ironiško straipsnio apie šiaip jau daugumos kairiojo sparno atstovų šventa karvele laikomą „Naujosios kairės 95“ grupę, priglaudusią nemažą dalį Lietuvos intelektualų neomarksistų. O kur dar neseni straipsniai apie dalbajobus buržujus…
Žodžiu, būtų galima daug šnekėti apie spalvingą ir egocentrišką Povilo Senūtos asmenybę, bet susirinkome čia kitu reikalu: aptarti naujojo romano „Beprotnamis“, išleisto negirdėtos spaustuvės-leidyklos iš Marijampolės „Liberum artis“.

Sunku skaityti knygą be jokių išankstinių nusistatymų, kai jau kurį laiką erdvėje sukasi nemenkas piaras: tiek paties autoriaus feisbuke ir kitur, tiek jo draugų ir kolegų, tiek iki tol dar mažai girdėtos leidyklos. Vilis Normanas dėjo pastangas, kad dar neišėjusi knyga jau turėtų aiškias asociacijas skaitytojų makaulėse, būtų savotiškai andergraundinė ir tokia beprotiška…

Bent jau man knyga nepasirodė tokia asociali, ribinė ar deviantinė. Pasakojimas apie vyruką, daugiau mažiau specialiai užsidariusį beprotnamyje, anaiptol ne bejausmį ir besistengiantį visa ką apmąstyti, pajusti ir mylėti, kad ir biografinio pobūdžio, nėra toks jau iškrypęs ar keistas. Todėl tokius pareiškimus kaip leidėjų pateikiamus knygos viršelyje – „Jau vien šios knygos išleidimas yra didžiausia beprotybė“ – galima laikyti elementaria rinkodara.

Knyga paliko ganėtinai drungną įspūdį. Šis drungnumas primena vidutinišką, nei per daug gerą, nei per daug blogą pojūtį. Kartais tekstas blyksteli, net patiki autoriumi, įsijauti, paskui vėl esi metamas atgal, sakiniai šoka ant tavęs ir užlaužia ranką. Jei Vilis treniruosis, vieną dieną jis tikrai gali parašyti ką nors masiškai kokybiško. Kol kas raštai labiau primena juodraščius, nežinia, ar būtinus pateikti skaitytojams.

Turbūt literatūros kritikams tai neatleistina, bet man kur kas įdomiau kalbėti apie patį knygos autorių nei apie „Beprotnamį“. Knyga nėra tokia stipri ar nepriklausoma nuo makroaplinkybių, kad sugebėtų netikinčius ir nemėgstančius Vilio padaryti jo gerbėjais, o draugus, atvirkščiai, atbaidyti. Povilas Senūta tuo ir žavi, kad yra pasirinkęs kovotojo su vėjo malūnais kelią. Tai suponuoja ir gana egoistiškus, į save nukreiptus tekstus, sakytum, neoegzistencializmą. Smagu, kad Normanas nebijo malūnų-vaiduoklių ir, užuot drebėjęs naktimis, rašo vienokius ar kitokius tekstus. Nors kapitalizmo refleksijos jį tik perprodukuoja, trepsėjimas dar niekam nepakenkė, tiesa?

Anaiptol nesiūlau autoriui sustoti ir įsmeigti plunksną atgal į balandį. Knygoje Vilis ne kartą pareiškė hipermeilę kūrybai, rašymui. Vis dėlto kol kas stipresni yra autoriaus politiniai-ekonominiai straipsniai, nors ir su nemenku jaunatvišku ir kartais nepamatuotu įkarščiu.

Linkiu nenustoti maištauti, nebijoti visuomenės didžiai gerbiamų dėdžių ir tetų, kvestionuoti juos visus iš eilės ir, kas žino, gal vieną dieną parašyti romaną „Gydykla“, kur autorius būtų jau ne pacientas, bet visos visuomenės gerasis gydytojas Aiskauda, kiaules, šunis ir avis verčiantis tiesianugariais sąmoningais dvikojais anarchistais, bebaimiais tiesos narkomanais.
Marius Plečkaitis
2012-06-21
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Liberum artis
Leidimo vieta: Marijampolė
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 220
Kodas: ISBN 978-609-428-004-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą