Bėk, kiele, bėk

Aldonos Ruseckaitės septintoji eilėraščių knyga „Bėk, kiele, bėk“ primena vasaros žalumą ir paukščio sparną. Iliustruota autorės tapybos darbų reprodukcijomis, gražiai išleista, geras popierius. Pirmojo viršelio atvarte – kielė. Tai toks nedidelis, kaip randame aprašyme, „žvirblinio būrio paukštis“. Ir šalia jos – gegutė, ji savo kiaušinius palieka „daugelio giesmininkų, tarp jų ir kielės lizde“. Kas tai? Perspėjimas, nuolat slypinčio pavojaus nuojauta ar šiaip žaisminga preliudija.

A. Ruseckaitės lyrikos knyga „persiskaitė“ kaip gan vientisas minčių, poetinių vaizdų dienoraštis, kurį galima būtų pavadinti kelione į save. Suvėrus autorės mintis tarsi karoliukus į vientisą vėrinį, eilėraščių emocijų ir jausmų dinamiką galima pavaizduoti kaip beveik tolygiai, retsykiais banguojančiai besidriekiančią liniją, kuri artėjant į antrąją rinkinio pusę šiek tiek krenta žemyn, užleisdama vietą aprašinėjimui, racionalioms įžvalgoms, ironijai ir saviironijai, pašaipiems žvilgsniams, kai su gyvenimu staiga pradedama lyg ir žaisti. Atviri, jautrūs, skaudoki virptelėjimai, pastebėjimai ir nusistebėjimai, moteriškos atvertys (kartais ganėtinai nuogos), atidus, menkiausias detales fiksuojantis žvilgsnis, persmelktas praeities patirties melancholijos, nerimo, praeinamumo, laikinumo, dominuojantys pirmuosiuose knygos skyriuose, vėliau pradeda įgauti žaidimo formą, panašėti į flirtą su savimi, gyvenimu, buvusiu (ne)mylimuoju, perauga į žaismingą, retsykiais ne visada įtikinantį, teatrališką koketavimą, žaidimą paviršiais ir gražiomis frazėmis, kartais kažkur netgi girdėtomis, perskaitytomis. Ne visada įtikina ir autorės lyg ir nuoširdus stebėjimasis, kažkodėl pasąmonėje kirbteli nuojauta, kad ta gudri, ant „zuikenų kailio“ besivartanti lapė yra puiki režisierė ir ne blogesnė aktorė.

Eilėraščius galima skaityti kaip nuoseklų, netgi siužetišką (siužetiškumo linija išlaikoma nuo pradžių iki galo) vyksmą. Vidinių išgyvenimų, minčių sklaida veriasi keliaujant per gyvenimą – buvusį, ištirpusį, palikusį kažkur toli, ir dabartinį, keliaujant į praeitį, į savo vidų, leidžiantis į prisiminimų ūkus ir iš jų prikeliant esmingiausius potyrius, lengvai, švelniai su praeitimi atsisveikinant, minkštai paleidžiant ir vėl bandant ją susigrąžinti. Ši kelionė visada palieka nuovargio žymes veide ir širdyje, skausmo randus, žeidžia ir kartu grūdina, dovanoja susitaikymą, verčia gręžtis į savo vidų, kol viską tarsi fotoaparato blykste fiksuojantis žvilgsnis, sklendęs po begalines platybes, pradeda skliaustis, siaurėti ir sumažėja iki mažo spindulio, gebančio prasibrauti į neįmatomus sielos akivarus. Išoriniame pasaulyje palieka tik bėgančio laiko nykstantys ženklai, o siela yra neįmatoma, bet joje ir priimami patys sunkiausi sprendimai ir išgyvenami skaudžiausi atsisveikinimai.

Iškyla akistata su savimi ir gyvenimu: atsivėrimas, ėjimas į praeitį – tai bandymas įminti laiko įvykių slėpinius, jų esmę ir prasmes, bandymas atpažinti tikrovę, kuri ir yra praėjusio laiko suvokimas:

Tarsi nieko čionai jau nėra, o iš tikro
                                        – tiek daug.
Negaliu išmatuoti – kuo tolstu labiau
                            nuo tavęs, praeitie,
Tuo artėju artėju artėju (...)[/i
]
(p. 7)

Grįžimas į praeitį reikalingas norint suvokti dabartį, rasti išėjimą, kad jis būtų ne toks skaudus, o atsisveikinimas – ne taip žeidžiantis. Grįžimas į visa ko pradžią, į savo pasaulio pradžią. O pradžia – tai vaikystė, vienintelis išlikęs tėviškės uosis, „motinos užvalkalėlio raištelis“, „maža mergytė prie Šilavoto bažnyčios“, žvelgianti iš senos nuotraukos, kurios „trumpi plaukučiai, veidelis smulkus“, o „rankutės sudėtos pamaldžiai“. Bet praeitis seniai nukeliavusi į dangų (o „dangaus paslapčių neįminsi“) kartu su visais brangiais žmonėmis, netgi su daiktais, su išsiklaipiusia, nublukusia ir sutręšusia Davatkyno slyva, virtusia mažyte „greitai krintančių žiedlapių sauja“. Labai stiprus, kartais net vaikiškas (naivus?) susitapatinimas su gamta. Gamta A. Ruseckaitės eilėraščiuose – vienas pagrindinių veikėjų. Ji – gyva, kalba, pasakoja, moko, iš gamtos galima pasisemti išminties ir jėgų, pamatyti ir suvokti savo silpnumą („Išplėtusi akis stebiu, bet nieko negaliu padėti – / esu silpnesnė už sušalusį kregždžiuką, / kuris žiūrėk jau ir nuskrido“). Gamta padeda išgirsti sielos kalbą, atsigręžti į save, regimai ir skaudžiai byloja gyvenimo trumpumą, nykimą. Tai medžiai, paukščiai, žolynai, vabalėliai, jūros ošimas, žiemos stingdantis šaltis ir pavasario veržlus žydėjimas. Žvilgsnis fiksuoja detales, stebi kiekvieną judesį, krustelėjimą, bet: „Gyvenimas juk ne tai ką turi ir lieti ir pasidedi tarsi vertybę / Tik lašelis ištirpusio sniego tik delne blyškus karpinys“.

Iš vieno skyriaus į kitą keliaujama metų laikais: pirmiausia nutvilko šaltis, sukausto ledas, sniegas, kuriame nėra jokios gyvybės, kuris „priklauso pats sau“. Ir pažyra aštrios šalčio kibirkštėlės, sniege lieka tik paukščių pėdučių grafika. O praeities liudininkės varnos sode saugo „pasiutusios kriaušės jaunystės“ atminimą ir mažas žvirblelis „cypsi, čiulba savo gyvenimėlį“.

Silpnumo akimirką iš ledo gniaužtų krentama į „baimės akivaro akį“, meldžiamasi („Ar laikas dabar? / O taip visada melstis laikas. Visada – – –“), ir tada jau pasidaro „neįspėjama niekas tarp žodžių, žmonių ir daiktų“ – aštriai pajuntamas laikinumas. Ir viskas atrodo tik „vienintelis mirksnis ir sniegas“, o „siela žila žilutėlė“, „žodžiai jau mirę / Palaidoti sniego pusnyne“. Bet netgi tada „vis tiek kažkas lieka...“

Ir iš žiemos gniaužtų žengiama į slyvų žiedlapiais nusėtas juodas lysves, žibuoklių melsvą glotnumą, mažų našlaičių nutaškytą baltą miglą. Dalykai, kurie priverčia nustebti, pamatyti, sustoti, net aiktelti, labai gležni ir trapūs: „Šalpusni / užminu tave / Ankstyvą Velykų rytą (...)“.

Ilga ta kelionė į save, į prisiminimus, apmąstymus, vertinimus, labai trokštama pasidaryti tvarką savo „sielos stalčiukuose“, tai kas nereikalinga, kas trukdo, išmesti. Bet toje kelionėje nėra staigių nuopuolių ir pakilimų, stačių skardžių, o juntama skaudi saviplaka – santūri, neperžengianti nevilties bedugnių. Skausmas, praradimas, atsisveikinimas išlieka, bet jie jau suvokti, iškentėti, išdidžiai priimami. Prie skausmo stengiamasi neprisirišti, jis negarbinamas. Viską bandoma paversti žaidimu, ir tai suteikia lengvumo, nerūpestingumo.

Už ištartų ir neištartų žodžių visur yra jis – mylimasis, dabar jau vadinamas nemylimuoju. Su juo taip pat atsisveikinama: „Kad nenumirčiau laikas atsisveikint su tavim / keliauk – jau viskas – dega jūra ir aš peženklinta ugnim“. Atsisveikinus su nemylimuoju nusirengiama ir tampama kažkuo kitu: besvore, beminte, lakiojančia „efemeriška būtybe“, kuri teigia: „Bet lengva gyventi / esu tiktai snaigė / širdies neturiu / minkštai vartausi sniego debesy“, „niekas nebesvarbu (...) ir nebus nieko gaila – / nes samanos minkštos / saldaus miego burės“.

Ir visažinės tonu pradedamas piešti vyro portretas: „Tai koks gi tas vyras kurį mylėtum ar nemylėtum / kuris būtų šalia o gal toli gal kūryboje mintyse / bet pirmiausia svajonėse (...)“. Ar tas, kuris į mintis įsiskverbia „jau nuo trylikos metų“, „spuoguotas vaikėzas / tas rudaplaukis strazdanotas paauglys (...)“. Dar ne. Galbūt „vaikinas svajingas švelnus susimąstęs“, nuo kurio „tu pirštus nusitvilkei, nusideginai“, ar vyras „ medžioklis patyręs žavios stirnaitės“, kurio siela jau pažįsta nuovargį“. Bet nuovargis slepiamas giliai – „po kauke vilionių juoko blunkančių aistrų...“ Ir pagaliau sukuria jį „seną pavargusį apleistą / gal sergantį (...) ir užmirštą vaikų / ir moters tos kuri labai mylėjo“. Ir vis dėlto „jis yra toks, koks buvo čia (...) ir šimtą kartų kitoks“.

Galiausiai užvaldo troškimas pavirsti senute be grimo, nusirengiami visi moteriškumo apdarai, sunaikinami ir savo noru virstama ragana, žoliautoja, žiniuone, kerėtoja, pagone, sena kurše, geiša: „tebūsiu ragana vis tiek geriau nei moteris, kurios lemtis mylėti vis per klaidą ir vis ne tą“. Saldus ir skaudus kerštas nemylimajam, sau, paslėpus „visus moteriškumo ženklus“ ant šluotos perskristi pasaulį.

Konkretus pažintas vyras ištirpsta, virsta vyru „kurio niekada nemačiau neturėjau / ir iš viso pasauly (...) gal ir nėra“. Ar įmanoma atsisveikinti net visiškai save ištuštinus? Ar galima išmesti „žodį ir prisilietimą“, o gal pasilikti verta tik „tą tikrąjį laiką“, visa kita paverčiant pelenais?

Paskutiniame skyriuje artėjama nusiraminimo, susitaikymo link, pripažįstant: „Viskas jau parašyta aprašyta kitų moterų vyrų / Nieko neatrasi nepasakysi visi vienodai myli“.

Pasirodo, nieko naujo šiame gyvenime jau negalima pasakyti ir nieko naujo atrasti („Ir viskas taip ratu jau buvo milijonus kartų“), bet kiekvienas netgi to paties atsakymo raktą turi rasti pats ir prie to paties įminimo šaltinio ateiti savuoju keliu:

[i]Save atdarau ir ieškau, kuičiuosi
                                      tarp visokio
esmių sąvartyno – kurgi manoji
                                            šviesa?
Juk buvo, turėjau, rinkau iš žmonių
                                            ir gėlių
ir žvaigždžių ir iš kalno viršūnės.
O dabar nerandu. (...)
Turbūt, Dieve, iš tavęs paimti
                                      nemoku?..

(p. 103)

Ir pabaigoje norėtųsi grįžti prie bene labiausiai įstrigusio motyvo: jeigu gyvenimas atrandamas kaip „pašaukimas“, o ne suvokiamas kaip skaudus, fatališkas likimas, kuriam norėtum priešintis, bet kažkas laiko, neleidžia to padaryti, tada sunku sutikti su autorės priešpaskutiniame rinkinio eilėraštyje parašytomis eilutėmis: „liepto nėra – niekada jo nėra į tenai, kur norėtum...“ Tikiu, jog lieptas visada yra, bet ar visada gebame suvokti ir priimti tiesą, kad galbūt į kitą krantą mums dar ne laikas ir ten nereikia brautis, gal šiame krante pirmiausia turime atrasti savąjį kelią.