
Leidykla
Baltos lankos išleido prancūzų kultūrologės Anne-Laure Angoulvent knygą
Baroko dvasia, kur pateikiama ne tik koncentruota baroko epochos apžvalga, bet ir savitas požiūris į šią epochą.
Ispaniškos-portugališkos kilmės žodžiu
barroco (pirmą kartą užrašytu 1531 m.) iš pradžių buvo vadinamas netaisyklingos formos ypač spindintis perlas; vėliau šis žodis ėmė reikšti Romos katalikų bažnyčios ir jėzuitų suformuotą stilių.
Barokas – Europos istorijos tarpsnis nuo XVI iki XVII amžiaus, liudijantis nuolat budinčią, ieškančią valią, siekį suprasti pasaulį ir žmogų, mėginimą išreikšti juos metafizikos, mokslo ir estetikos kalba. Descartes’o piktasis genijus, Corneille’io komiška iliuzija, pasakiškasis Shakespeare’o pasaulis, Bachų dinastijos muzikiniai eksperimentai – visa tai prancūzų kultūrologė Anne-Laure Angoulvent aptaria šioje studijoje, kalbėdama apie baroką, jo iliuzinę tarsi teatro dekoracija tikrovę.
Anot autorės, baroko menas iškilo kaip neramios epochos raiškos ir identifikacijos būdas, o jo filosofija atskleidžia moralinio, juridinio ir estetinio jausmo, kurio galutinis tikslas yra harmoningas tobulumas, sampratą – tai, ką galima pavadinti baroko dvasia, daugiau kaip pusantro šimto metų leidusia skleistis ir individualiai, ir kolektyvinei sąmonei.
Knygoje kalbama apie prancūzų, ispanų, italų, vokiečių baroko kilmę, raidą ir ypatybes, brėžiamos svarbiausios baroko mentaliteto gairės, aptariami jo paradoksai.
Ištrauka iš knygos:
Norint kuo tiksliau apibrėžti baroko dvasią, pirmiausia būtinai reikia nustatyti įvairių mokslų atitikmenis ir tarpusavio sąveiką, konkrečios minties ir erdvės bei jų abstrakčių įvaizdžių atitikimus; juk galų gale, argi pastovumas nėra paradoksali baroko ypatybė – pastovumas, atsirandantis iš nepastovumo, ištikimybė sau, nesiekianti būti per daug ištikima kitam, iš vidaus, o ne iš išorės kylanti ištikimybė?
Koncepciniu požiūriu barokas apibūdinamas kaip jautrumas įvairiausioms aistrų formoms, netgi aistrų geidulingumas, per užsimezgusį aistringą ryšį ir iš jo kilusius pastovius santykius išryškėjusio potraukio – būdingo žmogui (asmeninio) arba universalaus (žemiško ir /ar dangiško) – problematika. Savo ruožtu potraukio problematika įtraukia kopernikišką argumentaciją, kuri taip pat yra tai individuali, tai kolektyvinė. O ar tokiu atveju jos barokiški aspektai nereikštų sukimosi ratu „visomis kryptimis“, jei galima taip pasakyti, tai yra visomis perspektyvomis, reabilitacijos?
Šios studijos tikslas – išdėstyti hipotezę apie dviejų barokų egzistavimą, apie dviejų realybių susidūrimą ir viena kitos papildymą, realybių, kurių teorinė bendra egzistencija ir istorinis gyvavimas kartu daugiau kaip pusantro šimto metų leido skleistis ir individualiai, ir kolektyvinei sąmonei.