Baltijos erdvės

Pasirodė nauja Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga Baltijos erdvės . Intriguojanti knyga. Šįkart į rašytojo akiratį pateko didžiausias poilsio kompleksas Palangoje, kuris gana artimai susijęs su pirmaisiais mūsų valstybės bei užsienio asmenimis. Sovietmečiu jo darbuotojams buvo lemta priimti bei aptarnauti ir pačius aukščiausius Sovietų Sąjungos, jos kompartijos lyderius, kai kurių užsienio valstybių vadovus. Legendos ir tikrovė, žmonės ir darbai – visa tai dviejų šimtų puslapių knygoje, iliustruotoje retomis nuotraukomis ir žymių Lietuvos dailininkų darbų, sukurtų Baltijoje vykusių plenerų metu, reprodukcijomis.

Pirmasis iš keturių knygos skyrių skirtas sovietiniam laikotarpiui. Daug ką pasako jau patys tekstų pavadinimai: „Apie „pirmųjų“ įpročius“, „Dar per anksti kalbėti?“, „Tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų“, „Kodėl pradingo padavėja?“, „Šalia Kremliaus sargų ir pirmosios damos“ ir t. t.

Lietuvos SSR Ministrų Tarybos potvarkis Nr. 338-p, 1964 m. kovo 24 d. pasirašytas tuomečio pirmininko Motiejaus Šumausko, – ne kas kita, o nomenklatūrininkų sprendimas ,,susitvarkyti“ savo poilsį. Tokiems tikslams vien namų ir pastatų buvo perduota keturiolika, svarbiausi jų – penki kotedžai Gedimino gatvėje.

Pradedant savąją tarnybą, pirmiesiems tų kotedžų darbuotojams teko atsakyti į nemažai klausimų apie kilmę, tėvus, artimuosius. Be abejo, atsakymai buvo tikrinami. Baltijiečiu tapdavo tik tuomet, jei niekas neužkliūdavo. Vis dėlto vieną kartą apsiriko ir sovietinis saugumas: 1986 m. direktoriumi buvo paskirtas Palangos pašto vyr. buhalteris Algimantas Andrijauskas. Tiesa, dirbo tik apie porą metų – kol paaiškėjo, jog 1946 m. už politiką buvo areštuotas ir nuteistas jo tėvas, o pirmaisiais okupacijos metais už iškeltą ant Kelmės gimnazijos pastato lietuvišką trispalvę į Rusiją išvežtas ir ten nukankintas brolis. Štai kokį įdomų prisiminimą apie vieną įvykį, vadinamojoje Kosygino viloje viešint labai aukštiems svečiams iš Kremliaus, knygos autoriui papasakojo ilgametė Baltijos darbuotoja: „Andrijauskas tų svečių bijojo. Mirsiu – neužmiršiu, kaip „Vėtrungėj“, už pastato užlindęs, iškiša galvą direktorius ir vėl pasitraukia. Eit ar neit?“

LKP pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui skirtieji apartamentai keitėsi tris sykius, tačiau taip ir liko Gedimino gatvėje: iš pradžių jis apsistodavo šeštame, vėliau – penktame, o paskiausiai – antrame numeryje. Gedimino g. 4 atostogaudavo kompartijos CK antrieji sekretoriai, o jų artimiausi kaimynai to paties pastato kitoje pusėje buvo aukštieji svečiai iš Maskvos. Uždara teritorija čia išliko visą sovietmetį. Trumpiausioje Palangos gatvėje prie visų vartų stovėjo sargyba. Atitverta buvo ir Birutės alėja bei kaimyninė gatvė. Cementiniais blokeliais.

Kas vyko už paslaptingųjų kotedžų slenksčio, L. Peleckis-Kaktavičius pasakoja lūpomis tų žmonių, kurie buvo atsakingi už ypatinguosius korpusus. Knygos puslapiuose daug įdomaus, kartais net susidaro įspūdis, jog skaitai detektyvą. Tačiau užvertęs knygą supranti, kad nieko išgalvoto joje nėra, tiesiog meistriškai užrašyta tai, ką pavyko sužinoti neretai iš visai nenusiteikusių atvirauti anų dienų liudininkų. „Ar taip elgtasi iš žmogiškos baimės, nes kažkam duoti tylėjimo įžadai, ar tiesiog dėl nenoro prisiminti tai, ko dabar lyg ir gėdijamasi, – svarsto L. Peleckis-Kaktavičius ir pastebi: – Be reikalo. To, kas buvo, nei išbrauksi, nei pakeisi. Deja, ir archyvuose nesurasi. Todėl dar svarbiau“.

Labiausiai rašytoją suglumino buvęs ilgametis Baltijos direktorius Pranciškus Baguckas, pareikšdamas, jog dar per anksti kalbėti. Ir vis dėlto net iš jo pavyko išgauti vieną kitą atsivėrimą. Kad ir tokį – buvę geri draugai su prozininku ir publicistu Ignu Pikturna. P. Baguckui ypač įsiminęs vienas susitikimas. Netikėtai susidūrus gatvėje, rašytojas pasiūlęs užeiti išgerti alaus. „O gal, – paklausė, – su tokiais dideliais bendraudamas, su manim jau ir alaus neisi išgert?“ O prie alaus bokalo paprašė įsiminti vieną jo pasiūlymą. ,,Kasdien, kaip bebūtum pavargęs, sugrįžęs į namus užsirašyk, su kuo iš savo svečių buvai susitikęs, ką girdėjai, apie ką kalbėjotės, – patarė I. Pikturna. – Po keliolikos metų tau tai bus pats didžiausias turtas“. Nors ir prižadėjo taip elgtis, žodžio netesėjo. Ir dėl šito dabar labai gailisi.

Ko neišdrįso papasakoti išskirtinių poilsio namų vadovas, po trupinėlį atskleidė buvę pavaldiniai: korpusų šeimininkės, kambarinės, slaugytojos, padavėjos, virėjos.

Pagirtinas knygos autoriaus bruožas – tolerancija. Faktais, net ir pačiais įdomiausiais, nesimėgaujama. Herojai vien todėl, kad priklausė aukštajai nomenklatūrai, nejuodinami. Stengiamasi tai, kas buvo, parodyti objektyviai.

Keletas įdomesnių smulkmenų.

Parsivežti torto, skirto LKP pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus jubiliejiniam stalui, sesuo-šeimininkė važiavo „Čaika“, lydima saugumiečių. (Jaunesniems skaitytojams paaiškiname: vertingesnio automobilio sovietmečiu nebuvo). Į „pirmojo“ garbei surengtą banketą svečiai buvo atskraidinti lėktuvu. Sveikinti į Gedimino g. kotedžą važiavo organizacijų, turtingų ūkių vadovai – su savo keptais paršiukais ir kitokiomis gėrybėmis.

Ką reikšdavo „atsipalaiduoti“ žemesniesiems (aukštesnieji tokią teisę jau savaime turėjo), pavyzdžiu gali būti istorija apie padavėją iš Kauno. Jauna, graži mergina, auginanti vaiką, pasiguodė LKP CK antrajam sekretoriui Valerijui Charazovui, kad labai sunkiai gyvenanti, neturinti buto. Apie tą neleistiną kontaktą su svečiu ji pasipasakojo draugėms. Taip pat ir apie tai, kad V. Charazovas vis dėlto pažadėjęs pagelbėti. Tačiau gavosi kiek kitaip. Netrukus tos kauniškės neliko. Moterys stebėjosi, kodėl ši išvyko neatsisveikinusi. Jos likimas nežinomas – niekas niekada daugiau Palangoje nematė.

Jei su antraisiais sekretoriais „ypatingų situacijų“ kaip ir nebūdavę, kaimyniniame kotedže pasitaikydavo visko. Tačiau ne dėl P. Griškevičiaus kaltės: jis buvo itin ramus žmogus – dažniausiai ilsėdavosi supamojoje kėdėje, juodą beretę užsileidęs ant akių, niekam netrukdydamas ir nieko nereikalaudamas. Netoliese būdavo ir medicinos sesuo, kartkartėmis tikrindavusi kraujospūdį. O Sofijos Griškevičienės atvykimo baltijiečiai laukdavo su baime.

– O dabar išsivalysim liustras, – vos peržengusi vilos slenkstį pasakydavo pirmoji tų laikų dama.


Žinoma, kai tai girdėdavo vedėja ar bent kambarinė. Ar iš tikrųjų tos liustros būdavo ne itin švarios ir ar ponia Sofija šeimininkaudavo? Žinoma, ne. Tai tik viena iš daugelio knygoje užfiksuotų istorijų, labai primenančių anekdotą.

Baltijai, į kurią sovietmečiu patekdavo beveik išimtinai išrinktieji ir kurią iki 1991 m. gaubė daugybė paslapčių, nuo 1990 m. sausio 13 d. buvo perduotas pats paslaptingiausias sovietinių laikų reliktas – viešbutis, kuriame poilsiaudavo aukščiausi Sovietų Sąjungos vadovai, saugojami net automatininkų.

Dabartinis jo pavadinimas – „Auska“. Šiuo metu automatininkų jau nėra. Sargybos bokšteliai – praeities reliktas, palikti tik anoms dienoms prisiminti. Tačiau 23 ha miško užimanti teritorija – uždara. Aukšti vartai – svečių saugumui užtikrinti.

Beveik prieš 30 metų statyto pastato pirmasis ir pagrindinis svečias turėjo būti SSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas. Dėl kažkokių priežasčių jis apskritai neatvyko, tačiau vilai prigijo Brežnevo vilos vardas.

Nors ir aukšta, ir automatininkų saugota tvora, apie čia vykusį gyvenimą sklando nemažai legendų, anekdotų. O viena įdomiausių – toji, kurią L. Peleckiui-Kaktavičiui papasakojo dabartinis Baltijos direktorius Jonas Juchnevičius, tą 1985 m. kovo dieną ilgam įstrigęs eilėje Klaipėdos-Liepojos plente, kuriuo važiavo vyriausybinis kortežas. Yra pagrindo manyti, kad nuo šio viešbučio prasidėjo Sovietų Sąjungos didžioji perestroika. Kaip rašoma knygoje, Brežnevo viloje tąkart atostogavo SSKP Politbiuro narys, CK sekretorius Grigorijus Romanovas, apie kurį buvo plačiai kalbama kaip apie realiausią kandidatą į generalinio sekretoriaus postą. Tuo metu mirė gensekas Konstantinas Černenka. Išvykstančiam G. Romanovui buvo „sudarytos sąlygos“, kad iki Politbiuro posėdžio nesugrįžtų į Maskvą: palangiškį lėktuvą neva dėl blogų meteorologinių sąlygų nutupdė Rygoje, nors saulė žeme ritinėjosi. Kai pasiekė Maskvą, neeilinis plenumas jau buvo pasibaigęs. G. Romanovas buvo ne evoliucijos, ne pertvarkos šalininkas, todėl taip ir elgtasi.

Knygos autorius iš šios originalios vilos kūrėjo architekto Juozapo Šipalio sužinojo, ir kas jos kieme stovinčios bronzinės skulptūros – Deivės paukštės autorius. Tai Vladas Vildžiūnas. Šiuo metu vila, kuri pagal 1994 m. Vyriausybės nutarimą buvo skirta pirmiesiems valstybės asmenims poilsiauti, aukštiems svečiams priimti ir apgyvendinti, aukščiausio lygio konferencijoms, pasitarimams organizuoti, pasikeitusi iš esmės. Teko daug padirbėti atnaujinant pastatą, išgujant iš jo raudoną spalvą ir net pasitelkus vienuolius išvarant piktąsias dvasias. Dėmesio verta Baltijos vadovo J. Juchnevičiaus idėja, kurios dėka „Auska“ pasipuošė vertingais menininkų kūriniais – joje rengiami žymiausių dailininkų plenerai, o jų dalyviai vieną paveikslą dovanoja Baltijai. Todėl ne tik „Auskoje“, bet ir kituose šios valstybinės įmonės padaliniuose: „Žilvine“, „Vyturyje“, Gedimino gatvės kotedžuose, – sukaupta didžiulė meno kolekcija.

Dabar jau 5 žvaigždučių viešbutis „Auska“ – istorinis visomis prasmėmis. 1994 m. pirmą kartą Baltijos šalių istorijoje jame susitiko trys prezidentai: Algirdas Brazauskas, Lenartas Meris, Guntis Ulmanis. O 1997 m. pasirašytas bendras Komunikatas dėl stojimo į ES. Mėgsta šiuos namus LR prezidentas Valdas Adamkus. Juose yra viešėję visi LR prezidentai ir premjerai, taip pat Lenkijos, Ukrainos, Kazachstano, Armėnijos, Mongolijos, Kinijos ir kitų šalių vadovai, Danijos princas, sosto įpėdinis Frederikas ir kitos garsenybės, pavyzdžiui, Rusijos verslininkas Michailas Chodorkovskis. Šiais laikais viešbutyje gali apsistoti, jei yra vietų, ne tik valstybės vadovai.

Uždaros gatvės ir sargybinių jau neliko ten, kur stovi „Žilvino“ viešbutis ir Gedimino gatvės kotedžai. „Žilviną“ ypač mėgsta verslininkai. Kai Palangoje vyksta vyriausybiniai susitikimai ir jų dalyviai nebetelpa „Auskoje“, Vyriausybės žmonės apgyvendinami ir Gedimino gatvėje stovinčiuose apartamentuose. Juose yra poilsiavę Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius, Adolfas Šleževičius.

Ypatingas Baltijos padalinys – viešbutis, kuriame sovietmečiu atostogaudavo vykdomųjų komitetų pirmininkai, partkomų skyrių vedėjai ir t. t. 1992 m. pradžioje čia įkurtas Reabilitacijos centras, nukonkuravęs daug metų pajūryje veikusias sveikatingumo įstaigas.

Kad visuose tuose objektuose tiksi rūpestingai prižiūrimas laikrodis, didelis Baltijos vadovo J.Juchnevičiaus nuopelnas. Koks tai originalus žmogus, pasako ir šis knygoje pateiktas pavyzdys: dirbdamas Kretingos žemės ūkio technikumo, kuris buvo įsikūręs grafo A. Tiškevičiaus rūmuose, direktoriumi, sovietmečiu sugebėjo ne tik juos restauruoti, atnaujinti, bet ir atkurti originalųjį Žiemos sodą, jo pažiūrėti dabar važiuoja ekskursijos.

Tolesnei praeičiai skirtas pasakojimas „Kur ilsėdavosi Antanas Smetona“.

Knyga apie valstybės įmonę parašyta tikrai ne valdiškai.