Balandžio plastėjime

Neįprastą skaitvardinį recenzijos pavadinimą pasirinkau ne todėl, kad recenzuojamas kūrinys nebūtų pasiūlęs kokios labiau intriguojančios idėjos, net ne todėl, kad iš pasiūlytų idėjų būtų sunku išskirti vieną pačią reikšmingiausią, o paprasčiausiai todėl, kad jokių magiškų ar mistiškų reikšmių lyg ir neturintis skaičius tampa iš tiesų reikšmingas, kai juo pažymi naujausią vieno(!) rašytojo romaną. Šou, viktorinų, kryžiažodžių epochoje ne pats lengviausias klausimas ar užduotis būtų pasakyti ar atspėti keturiolikos romanų autoriaus pavardę. Mūsų savaitraščio skaitytojams tokia užduotis tikriausiai nebūtų per sunki, bet stabtelėti akimirkai prie skaičiaus prasmės ir jam ne pro šalį: pirmasis Vytauto Bubnio romanas - "Alkana žemė" - pasirodė 1971 metais; keturioliktasis - "Balandžio plastėjime"- 2002; keturiolika romanų per tris dešimtmečius; dar žingsnis - ir pusantros dešimties. Pasaulinėje literatūroje, žinoma, yra nemaža vardų, prie kurių parašomi ir daug įspūdingesni skaičiai, bet Lietuvoje tokiu produktyvumu gali pasigirti tikrai nedaugelis.

Puikiai žinodamas, kad literatūroje kiekybiniai rodikliai nevaidina pagrindinio vaidmens, o kai kada sukelia ir pagrįstų nuogąstavimų dėl kokybės, nebūčiau šitaip pradėjęs kalbos, jei ne maloni galimybė pasakyti, kad bent jau šiuo atveju tarp kiekybės ir kokybės galima įžvelgti ir nurodyti tiesioginę priklausomybę. Nuoseklus, nuolatinis, ritmingas prozininko darbas, be kurio tiesiog neįsivaizduojama keturiolikos romanų rikiuotė, davė neabejotinų vaisių: sodresnis, plastiškesnis tapo rašytojo žodis, nors šiame romane ir sąmoningai tramdomas pakankamai griežtos stilistikos; lakoniškesnis, taupesnis randasi vaizdas, dėl to nemažėjant jo iškalbingumui; meistriškai sukomponuota fabula, iki kūrinio galo sauganti intriguojančios paslapties elementą, bet neapsunkinanti skaitytojo pernelyg suktais vingiais. Meistriškumo bruožų galima būtų nurodyti ir daugiau, jeigu ne ta kiek įtartina meistriškumo konotacija užuomina, kad juo galima jei ne kompensuoti, tai bent pridengti kai kuriuos dalykus, menui daug reikšmingesnius už išvardintuosius. Argi toks retas atvejis, kai ir profesionalus rašymas negali atpirkti smarkiai nuganytų, nutryptų tematikos laukų, ne sodrią, rasotą birželio žolę, o antrus metus daržinės kampe užsigulėjusį, plėką pagavusį šieną primenančios problematikos, naujų, originalių idėjų stygiaus, mechaniškai tiražuojamų veikėjų paveikslų, daug kartų išbandytų, patikrintų, pavojų nekeliančių stilistinių sprendimų?

Ne skaitant romaną gimė šios mintys, o greičiau prieš jį atsiverčiant ar jau užvertus, apie recenziją galvoti pradėjus. Kai rašytojo kūrybą seki visus tris dešimtmečius, kai nesi jai abejingas, kai prisimeni prieš tai skaitytus trylika romanų, kuriuose būta ne tik iškilių aukšumų, bet ir seklesnių vietų, tai keturioliktojo imiesi su tam tikru draugiškumo ir solidarumo nerimu: kuo gi autorius pateisins savo vardą ir prestižą šį kartą? Neslėpsiu, kad šitą nerimą buvo sustiprinę ir pirmieji skaitymo įspūdžiai, kai pamačiau, kad romano veiksmo vieta iš gimtosios Lietuvos nukelta į kitus kraštus, kad personažams duoti nelietuviški vardai ir pavardės, kai pirmuosiuose puslapiuose pasigirdo neseniai eseistinėje autoriaus ir E.Kurklietytės knygoje aprašytos dvasinės kelionių patirties aidai. Kaip naujų, neįprastų asmeninių išgyvenimų ekpozicija man ta knyga ("Paslaptingoji prema") pasirodė gana įdomi, bet įtartas bandymas šviežius išgyvenimus ir patirtį perkelti į universalesnės orientacijos žanro - romano - formas kiek skubotai. Vėliau dar ruošiuosi sugrįžti prie išankstinių savo abejonių, kurios pasirodė nesančios visai be pagrindo, bet tuo tarpu pasakysiu, kad laikėsi jos neilgai: greitai supratau, kad tiek egzotiškoji Indija, tiek krauju paskutinį dešimtmetį apšlakstyti Balkanai čia greičiau priklauso sąlygiškajai "žaidimo taisyklių", o ne esminių, egzistencinių, autorių kankinančių klausimų ir problemų sferai. Bet kad iš tos - svarbiausios - sferos nebereikėtų grįžti atgal, įterpsiu čia vieną pastraipą apie pačias "žaidimo taisykles".

Romano struktūra formuojama taip, tarsi autorius, prisidengęs epizodinio, platesnės meninės "biografijos" neturinčio lietuvių rašytojo Valento kauke, pasakotų istoriją žmogaus, kroato iš Bosnijos Egono Rugajaus, su kuriuo susipažino viename ašrame kelionės į Indiją metu. Rašytojui Valentui patikėti dailininko Egono Rugajaus dienoraščiai, atvira, akis į akį neišsakyta, bet neakivaizdžiai atlikta jo išpažintis ir tampa romano pagrindu. Pasakotojas, retkarčiais įterpdamas vieną kitą momentą iš paties romano rašymo istorijos, retai imituoja "autentišką" Egono Rugajaus tekstą, o daugiausia kuria iš jo ar pagal jį savo romaninę viziją, kartu su protagonistu bandydamas atsakyti į sunkiausius dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogų užgriuvusius klausimus. Nesileidžiant į detalią siužeto vingių schemą, kurią, kaip pradžioje užsiminiau, skaitytojas nesunkiai perpras, romano dar neskaičiusiam čia punktyru nužymėsiu tik pagrindinę liniją: dvasinių ieškojimų genamas, vidinių prieštaravimų draskomas dailininkas Egonas net du kartus prieglobsčio ieško vienuolyne; pirmą kartą iš jo pabėga, įsitraukia į nuožmią, kruviną buvusios Jugoslavijos tautų tarpusavio kovą, vėliau sugrįžta, bet jau baudžiamojo būrio kovotojo patirties ir sąžinės priekaištų slegiamas, ieško dvasios ramybės ne tik senų vienuolyno freskų restauratoriaus darbe, bet ir "piligrimo" kelionėse į Italiją bei Indiją. Visa kita, beje, svarbiausia - pačiame tekste, tiesa, ne chronologijos, o reminiscencijų logika pagrįstame, stilistiškai, pakartosiu, rūpestingai nušlifuotame, pabrėžtinai lakoniškame, dinamiškame, funkcionaliame.

Romano "Balandžio plastėjime" esmė ir prasmė sukoncentruota Egono Rugajaus paveiksle. Egonas - žmogus, kuriam - bent jau meninėje šio romano erdvėje - tenka ieškoti nelengvai randamų atsakymų į labai sunkius egzistencinius klausimus, besisukančius keliuose idėjų koncentruose: Tėvynė, laisvė ir pilietinė pareiga; Dievas, tikėjimas, religinės ir tautinės nesantaikos pamokos; menininko pašaukimas ir kūrybos prasmė; amžinas žmogaus laimės siekis ir sąžinės ramybė. Tie klausimai kryžiuojasi, pinasi, stumia į neviltį, skatina ieškoti išeities ir vis tiek lieka iki galo neatsakyti: paskutiniuose romano puslapiuose atsisveikinsime su Egonu Rugajum, taip ir nežinančiu nei savo, žmogaus, ateities, nei savo, kūrėjo, likimo, nei vienintelės išganingos tiesos, į kurią galėtų atsiremti, nei kaltės atpirkimo malonės, kuri galėtų padėti nevilties valandą.

Pilietinės Egono laikysenos ištakomis reikėtų laikyti mažiausiai du šaltinius: pirmasis - Balkanai, ilgaamžės istorijos suraižyti smulkiais tautybių, valstybių, religijų rėžiais, kuriuos skiriančios ežios ne tik daug sykių aplaistytos vietiniuose konfliktuose pralietu krauju, bet ir iki šios dienos visai Europai keliančios parako statinės ar uždelsto veikimo bombos vaizdinius, o kai kada ir apokaliptinį trečiojo pasaulinio karo pavojų. Pusei amžiaus jėga sulipdyta totalitarinė imperija, kad ir mažesnė savo geografiniais kontūrais už mums geriau pažįstamą, kad ir išbandžiusi kitus, kadaise gal ir mums imponavusius raidos kelius, iš esmės nepajėgė, o tiksliau - net nebandė nei panaikinti tų ežių ir rėžių, nei ieškoti tokio tautų sambūvio, kuris prie jų ir ant jų - prie ežių ir ant rėžių - krintantį kraują paverstų tik skaudžia istorine reminiscencija. Totalitarinis komunistinis režimas tik užšaldė, prislopino susikaupusius istorinės neteisybės, skriaudos jausmus, kurie pačia baisiausia forma prasiveržė vos tik tam režimui subyrėjus. "Neapykanta diktatoriškai komunistinei tvarkai", kaip prisipažįsta viename pokalbyje Egonas, ne tik lėmė jo neramios jaunystės žingsnius, bet traukė vėliau ir į Tėvynės, laisvės, Dievo vardu pridengtą nusikaltimų liūną, iš kurio sąžinės galutinai nepraradusio žmogaus jau negali ištraukti nei teismas, nei nuodėmių išrišimas.

Rašytojas Valentas, pagal "žaidimo taisykles" pasakojantis tik tai, kas užfiksuota Egono dienoraštyje, nesileidžia nei į plačius istorinius komentarus, nei į karštus politinius svarstymus. Sakyčiau, tai - apdairus patyrusio romano autoriaus sprendimas: vienas dalykas pasirinkti herojų iš tokio karšto Europos taško, kur jau prasiveržė gaivališkos jėgos, kiek ramiau kunkuliuojančios ir kituose jos kampuose, ir visai kitas - imtis politinio romano, tarsi norint "padėti" spręsti problemas, su kuriomis nesusidoroja bent kelios gyvybiškai tuo suinteresuotos tautos. Apdairiu ir korektišku autoriaus sprendimu laikau ir tai, kad ne tik jis ar jo "patikėtinis" Valentas, bet ir pats Egonas Rugajus nesiima tų problemų svarstyti, nors pagal savo "kilmę" ir "biografiją", rodos, turėtų tam teisę. Romane apsiribojama keliais ryškiais, dramatiškais, tragiškais epizodais (musulmonų mečetės užpuolimas, karo belaisvių išniekinimas, į kaimą sugrįžusių pabėgėlių žudynės), ir jų pakanka įsijausti į tą etinę koliziją, kurioje atsiduria Egonas, vykdantis savo "patriotinę" misiją. Ne demaskuoti kitataučius ir kitatikius, o pirmiausia pasverti savo ir savo kraujo bei tikėjimo brolių idėjas, veiksmus - štai ko siekia ar tiksliau - ką sąžinės verčiamas turi padaryti Egonas. Numanau atsirasiant skaitytojų, kuriems kataliką Rugajų norėtųsi matyti tauresnį, teisesnį, geresnį už kokį stačiatikį ar musulmoną. Iš tokių rašytojas gali sulaukti ir kritikos strėlių, bet tikiu, kad humanistinė jo pozicija tokioms strėlėms bus nepramušama: užtenka priminti, kad Balkanų skerdynių kaltininkų laukianti Haga į savo sąrašus yra įtraukusi ir serbų, ir kroatų, ir bosnių įtariamuosius.

Trijų artimas ne tik istorines, bet ir genetines šaknis turinčių tautų priešprieša gimė ne tik dėl tankiai apgyvendintos žemės rėžių, ne tik dėl socialinės padėties ar vietos prie valdžios lovio buvusioje federacijoje, bet ir dėl išpažįstamo tikėjimo skirtingumo. Savotišką dievoiešką, vienintelio ne tik "mums", bet ir visiems Dievo paiešką galima laikyti antruoju itin svarbiu idėjiniu romano klodu. Tą "antrąjį" reikia patikslinti: jis - ne pagal svarbumą antrasis, o pagal recenzento minties eigą. Kitas recenzentas ar tiesiog kitaip mintį pakreipęs recenzentas visai pagrįstai tuos idėjų klodus galėtų aptarinėti ir kita tvarka, bet aukščiau jau pasakyta, kad tos idėjos, klausimai kryžiuojasi, pinasi, telpa vieno žmogaus dvasinių ieškojimų erdvėje.

Dievo, kaip meilės, santarvės, tiesos ir teisingumo įsikūnijimo, kaip dvasinės individo atramos, kenčiančiųjų paguodos, paskutinės vilties, ieško beveik visi pagrindiniai romano veikėjai. Skirtingai ieško, skirtinguose ieškojimų kelio taškuose stovi, bet pačių ieškojimų kryptis ir tikslas yra bendras: rasti tokį Dievą ne tik sau, savo tikėjimo broliams, bet ir jo neišpažįstantiems, gal net priešams.

Aktyviausiu ieškotoju tikriausiai reikėtų laikyti Egoną Rugajų. Nei pamaldumu, nei tvirtu tikėjimu niekada nepasižymėjęs, Dievo ieškoti jis puola tada, kai beviltiškai įklimpsta kasdienybės liūne. Išorinis tokio ieškojimo ženklas yra pasibeldimas į vienuolyno duris. Pirmas pasibeldimas ir pirmas gyvenimo vienuolyne etapas romane atskleistas tik retu retrospekcijos punktyru. Kaip aiškėja iš pokalbio su tėvu Severinu, tada kelias pasirinktas net rimtai negalvojant juo eiti, greičiau norint save išbandyti, perlaužti, iš dailės instituto nebaigusio "laisvo menininko" bohemiškos patirties išsivaduoti. Antras pasibeldimas - po daug skaudesnės ir sąžinę sunkiau slegiančios patirties. Bet klausimas, ar šį kartą Rugajus arčiau Dievo, lieka atviras. Kaip ir po kelionės į Indiją, iš kurios Egonas išsiveža gal net mažiau negu ten jo sutiktas lietuvių rašytojas Valentas.

Tėvui Severinui, kuris romane piešiamas su neslepiama simpatija ir net idealizuojant, Dievo ieškoti nereikia. Jo tikėjimas tvirtas ir nepajudinamas. Ir patrankų šūvius, nukreiptus į vienuolyną, ir brolių vienuolių mirtį jis lyg biblinis Jobas suvokia kaip nekvestionuojamą Dievo valią, dėl kurios gali kilti tik retorinis klausimas, atsakymo nei reikalaujant, nei tikintis. Gražus Severino bruožas - atlaidumas abejojančiam ir ieškančiam, atsisakymas skverbtis į jo paslaptis, prisiimti tik Aukščiausiajam priklausančią vyriausiojo teisėjo funkciją.

Priešingų nuostatų laikosi broliai Markas ir Dominikas, tikėjimo tvirtumu gal ir nenusileidžiantys Severinui, bet - svarbiausia - besąlygiškai įtikėję savo teisumu ir pasirinkto kelio teisingumu. O toks įtikėjimas jau nepripažįsta nei kompromisų, nei atlaidumo - jis greičiau pateisina priemones, kurių reikia savo tikslams įgyvendinti. Nesileisdamas į filosofines amžinųjų klausimų gelmes, o tik parodydamas vienuolyno brolių etinių nuostatų priešingumą, autorius, žinoma, nepakyla (o gal nė tokio tikslo neturi) iki aukštumų, kurių jau yra pasiekusi didžioji pasaulinė literatūra. (Prisiminkim šia proga bent F.Dostojevskio "Brolių Karamazovų" herojų keltus klausimus.) Rašytojas eina kitu, paprastesniu, keliu, orientuodamasis į eilinio žmogaus klausimus, kuriuos jam kelia neišvengiamų prieštarų kupinas gyvenimas.

Šiuo atžvilgiu ypač charakteringas Indijos motyvas. Autoriui, kaip ir jo antrininkui rašytojui Valentui, ypač imponuoja ten, Indijoje, patirtas religijų taikos įspūdis. Tokio įspūdžio nepatyrusiam recenzentui sunku leistis į esmingą dialogą, tenkinantis citata, patvirtinančia teiginį: "Sėdėjome skverelyje, kur taikiai sugyvena Kristus ir Buda, Ganešas ir Mahometas, Krišna ir Motina Teresė. Virš galvų žydravo karštas kalnų dangus". Kaip ir dažnas skaitytojas, norėčiau tikėti tokių skverelių buvimu, jei ne baugios žinios iš Indijos ir Pakistano pasienio, jei ne didžiųjų pasaulio politikų susirūpinimas, kad kilus ginkluotam konfliktui tarp dviejų branduolinių valstybių po nuodingais pelenais atsidurtų teritorijos, daug didesnės už idiliškąjį skverelį. Bet dauguma rašytojų visada buvo romantiškų ar idiliškų vizijų kūrėjai, ir kas galėtų kėsintis į jų teisę kurti tokias vizijas?

Nesitenkindamas tik rašytojo Valento ar dailininko Rugajaus aspiracijomis, autorius kuria dar vieną paveikslą - dėdę Mikolą, kurį vidinis balsas įpareigoja savom - medžio drožėjo - priemonėm šaukti ne tik daug iškentėjusiai Bosnijos liaudžiai, bet ir visam pasauliui apie kančios bendrumą ir pastangų įveikti kančią būtinybę...

Nesugrąžinamai daug gyvenime praradęs, dėdė Mikola dalijasi su Egonu savo supratimu ir savo vizija: "Nesistebėk, Egonai, ir nemanyk, kad senis kvanktelėjo. Aš galvojau, galvojau ir supratau, ką turiu padaryt, ką iškelt. Tegu visi mato, pasižiūri. Ant ilgojo stačiojo rąsto viršūnės išdrošiu mūsišką kryželį, skersinio kairiajam gale - stačiatikių, o dešiniajam užtupdysiu musulmonų mėnulį. Ar suimi, kur aš vedu? Tai bus ne tik Dievo, bet ir mūsų visų, visos Bosnijos kančių kryžius". Ką čia gali pasakyti prieš liaudies meistro idėją ir viziją? Gražu. Tai siejasi ne tik su visą šimtmetį puoselėjamomis ekumeninio judėjimo idėjomis, bet ir su popiežiaus Jono Pauliaus II pastangomis vardan taikos pasaulyje ieškoti santarvės ir su musulmonų bei judėjų religijomis. Bet realybė ir vėl rūstesnė: dėdės Mikolos kryžius virsta pelenų krūva. Gyvenimo tikrovė negailestingai daužo romantišką, nebe pirmame romane į tam tikrus simbolius linkstančio rašytojo viziją. Paguodžiant galima nebent pridurti, kad iš šitos kolizijos mažiausiai pažeistas išeina rašytojas realistas.

Stipriausi, įtaigiausi romano puslapiai man pasirodė tie, kuriuose gvildenama šiam kūriniui taip pat labai svarbi menininko ir kūrybos tema. Menininko paveikslo Vytautas Bubnys imasi nebe pirmą kartą: giliausiai į atmintį šiuo aspektu yra įstrigęs jo romanas "Pilnaties valandą". Ten meno klausimai glaudžiau pynėsi su istoriniais ir socialiniais, čia - su religijos, tikėjimo, Biblijos motyvais. Ne tik. Yra romane puslapių, kur pats menas, kūrybos paskirtis, menininko ieškojimai tampa vaizdavimo ar apmąstymų objektu. O teisingiausia būtų pasakyti, kad brandžiausi, įdomiausi puslapiai yra būtent tie, kuriuose vidinė kūrėjo aistra persmelkia visus vaizduojamo objekto lygmenis - nuo tematikos iki detalės. Restauruodamas laiko skaudžiai paliestą freską "Judo pabučiavimas", Egonas ne tik duonos kąsnį užsidirba, pateisina savo buvimą Obrijos vienuolyne, bet ir atlieka mums, skaitytojams, daug svarbesnę funkciją: iš lėto sklaido galimą alternatyvą tarp aplinkybes panaudojančio amatininko ir tikro dailininko pašaukimo.

Restauratoriai profesionalai (turiu omeny ne literatūrinius personažus, o gyvus menininkus) tikriausiai kritiškai vertintų ambicingą Egono siekį ne tik (ar ne tiek) atkurti sudarkytą freską, bet ir pateikti savą centrinės jos figūros interpretaciją. Į disputą su dailės profesionalais recenzentas ir nenorėtų, ir negalėtų leistis, bet literatūrinio personažo atžvilgiu jam tenka būti atlaidesniam: nusižengimą autentikai jo akyse bent iš dalies atperka tai, kad dailininkas jo akyse siekia ne technikos, o idėjos autentiškumo. Su tikru menininko įkvėpimu parašyti romano puslapiai, kuriuose Egonas, lyg įsijausdamas į dvasinę Judo būseną, perteikia įsivaizduojamą jo kreipimąsi į jau išduotą Kristų. Po šio monologo Judas tampa ne vienaprasme už trisdešimt sidabrinių savo mokytoją išdavusio figūra, o žmogumi, skaudžiai kenčiančiu dėl paties Aukščiausiojo jam lemtos dalios. Kad ir kaip tvirtai mūsų sąmonėje būtų įdiegtas vienaprasmis Judo poelgio vertinimas, skaitydamas jo įsivaizduojamą monologą esi priverstas iš naujo pasverti savo vertinimus ir ištarmes. Priversti skaitytoją pajudinti pamatinius savo įsitikinimų akmenis, bent patikrinti jų patikimumą - ar tai nėra viena iš rimtos literatūros prerogatyvų?

Meno, kūrybos tema yra vystoma ir kitoje siužeto linijoje - paties romano rašymo istorijoje. Meninės sugestijos atžvilgiu šie puslapiai gal ir neprilygsta aukščiau aptartiems, tačiau yra pakankamai intriguojantys ir įdomūs: iš jų galime spręsti, kokius sunkumus, kartais ir abejonių bei nusivylimo nuotaikas tenka įveikti žodžio menininkui, kol pirminė, žalia gyvenimo medžiaga tampa nauja kokybe - menine forma, romanu.

Geriausiems romano puslapiams ir skyriams, mano manymu, neprilygsta tie, kuriuose pasakojama Egono ir Amritos ryšių istorija. Suprantu, kad jais taip pat bandoma papildyti pagrindinių romano idėjų resursus, bet negaliu įveikti įtarimo, kad autoriaus čia labiau orientuotasi į bestseleriškos literatūros reikalavimus, į skonį skaitytojų, kurie tikrai nusiviltų, neradę romane kokios romantiškos ar pikantiškos meilės linijos.

Viena kita recenzento abejonė, kartais gimusi gal net anksčiau už tai, ką Vytautas Bubnys kalba skaitytojui ne atskiru epizodu ar skyriumi, o visa savo meninių vaizdų sistema, netrukdo kritinių svarstymų baigti išvada, kad jis turi sukaupęs ne tik vertingos prozininko patirties, bet ir labai reikalingos kūrybinės drąsos bei idėjų, leidžiančių su pasitikėjimu ir viltimi laukti naujų jo kūrinių.