Knygos
Romanai (1923)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Automobilis Lietuvoje 1918 – 1940

Automobilis Lietuvoje 1918 – 1940 Lietuvos skaitytojui pirmą sykį pateikiamas daugiau kaip pustrečio šimto fotografijų albumas, talpinantis visą tarpukario Lietuvos automobilizmo istoriją – valstybės pareigūnų ir privačius automobilius, kariuomenės ir viešąjį transportą, specialios paskirties automobilius. Kelių tiesimo, autoįvykių, kelionių bei lenktynių vaizdai rodo kasdienį transporto „gyvenimą“. Atrenkant fotografijas žiūrėta ne tik jų objektų, bet ir estetinės bei kultūrinės vaizdo vertės.

Knygoje taip pat skelbiamas 1940-1941 m. sovietų nacionalizuotų automobilių sąrašas suteikia naujų žinių apie automobilius Lietuvoje, rodyklės padeda lengvai orientuotis informacijos gausoje, o šių dienų sulaukę senieji automobiliai bei jų aprašai susieja Lietuvos automobilizmo praeitį su šia diena.

Orūs viešojo transporto vairuotojai, išdidūs prabangių automobilių savininkai, žymūs kultūros veikėjai, pozuojantys prie savo mašinų – visi jie, 1918 – 1940 m. Lietuvos žmonės, žvelgia iš šios knygos puslapių.

Milijonas automobilių, važinėjančių nedidelėje savo plotu Lietuvoje, tankus, palyginti kokybiškas ir gerai prižiūrimas kelių tinklas, daugybė degalinių, autoservisų, automobilių dalių parduotuvių, garsūs visoje Europoje ir net už jos ribų automobilių turgūs, keli šimtai tūkstančių iš su automobiliais, jų remontu, aptarnavimu, jiems skirtų kelių ir gatvių statyba bei eksploatacija, krovinių ir keleivių pervežimais susijusiu verslu pragyvenančių mūsų tautiečių – visa tai trumpai vadinama masine automobilizacija. Jos ištakų reikia ieškoti ne per pastaruosius keliolika metų įvykusiuose kardinaliuose politinio ir ekonominio šalies gyvenimo pokyčiuose. Lietuvos automobilizacijos šaknys kur kas gilesnės, nei dažnai manoma, ir siekia XIX amžiaus pabaigą, kai pasaulyje pasirodė nauja transporto priemonė – vidaus degimo variklio varomas „bearklis ekipažas“.

Pirmasis automobilizacijos etapas, sąlyginai datuotinas 1896-1914 metais, prasidėjo nuo to, kad kelią Ryga-Šauliai-Tauragė aptarnavusios Rusijos imperijos Susisiekimo ministerijai pavaldžios 2-osios kelių distancijos Šiauliuose reikmėms 1896 metų vasarą buvo nupirktas bene moderniausias tuo metu automobilis „Panhard et Levasseur 4CV“. Po šios „pirmosios kregždės“ pasirodymo automobilių skaičius Lietuvos teritorijoje po truputį augo. Savaime suprantama, tokią brangią ir modernią transporto priemonę galėjo įsigyti tik turtingi žmonės, tad dar ir 1913 metais gubernijos centre Vilniuje tebuvo vos 16 asmeninių automobilių, o kituose miestuose ir miesteliuose – po vieną ar kelis. Tačiau jau 1905 metais Vilniuje pasirodo platesniam gyventojų ratui prieinamas autobusas, 1908 metais Lietuvoje atidaromi pirmieji reguliarūs tarpmiestiniai autobusų maršrutai, ima veikti automobilių dalių, padangų ir aksesuarų parduotuvės, atsiranda galimybė automobilius nuomoti. Kitaip tariant, prasideda su automobiliais susijusio verslo kūrimas. Deja, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė prasidėjusią automobilizacija, nedaugelis Lietuvoje buvusių automobilių buvo rekvizuoti, vairuotojai ir automechanikai mobilizuoti...

1918 metais susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, prasideda antrasis automobilizacijos etapas. Prasideda sunkiai, nes jauna valstybė turi kautis su nepriklausomybę likviduoti siekiančiais vidaus ir užsienio priešais. Automobiliais rūpinamasi tik tiek, kiek tai reikalinga šalį ginančios Lietuvos kariuomenės reikalams, tad ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos automobilininkais tampa kariškiai. Jų energijos ir iniciatyvos dėka į Kauną atkeliauja pirmieji Karaliaučiuje iš Vokietijos kariuomenės pirkti automobiliai bei motociklai, vėliau kariuomenės autoparką papildo kovose paimta trofėjinė technika. 1920 metų pabaigoje Lietuvos kariuomenėje buvo daugiau kaip 100 automobilių ir motociklų, deja, visi jie buvo Pirmojo pasaulinio karo laikų, ganėtinai archajiški ir susidėvėję.

Ne geresni buvo civiliniame sektoriuje naudoti automobiliai. Pradžioje reikėjo organizuoti bent kokį keleivių ir krovinių vežimą, tad neturtingos šalies valstybinės institucijos ir privatūs verslininkai tenkinosi įvairiais būdais įsigydami naudotus sunkvežimius, autobusus, lengvuosius automobilius, juos vietoje remontuodami ir perdirbdami pagal poreikius. Naujų automobilių ir jų važiuoklių pardavimas šalyje prasidėjo vėliau, atsiradus pirmiesiems gamintojų atstovams. Šiuo periodu Lietuvoje įsitvirtina nebrangių masinės gamybos amerikietiškų automobilių pardavėjai, išlaikę savo pozicijas visą nepriklausomybės laikotarpį.

Jau pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais susirūpinta tvarka krašto keliuose. Susisiekimo ministras 1920 metų vasario 17 dieną patvirtina „Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ turėjusias tik 12 paragrafų. Nors ir netobulas, tai buvo pirmas toks lietuviškas dokumentas, dabartinių Kelių eismo taisyklių pirmtakas, vėliau tarpukario metu kelis kartus taisytas ir papildytas. Taisoma buvo laikantis 1926 metų „Tarptautinės kelių transporto konvencijos“ prie kurios Lietuva netruko prisijungti, nuostatų. Automobilių parko tvarkymas prasideda nuo jų registracijos. Pirmą kartą visi automobiliai Lietuvoje buvo suregistruoti ir gavo valstybinius numerius 1921 metais. Jie buvo balti su juodais skaičiais, O nuo 1932 metų Lietuvoje buvo įvesti valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda - ant numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota...


Liucijus Suslavičius
2005-09-21
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Aidai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 205
Kodas: ISBN 9955-656-11-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą