Aušros ąsotis

Šis antraštinis teiginys – apie „Naujojo lanko“ leidinį, išėjusį 2005 metais 500 egz. tiražu, naują Danielės d’Erceville eilėraščių rinkinį. Jame – 73 tekstai. Knygutė išleista labai kukliai, išskyrus spalvotą Paryžiaus kampučio vaizdelį su panašia į baltą paukštę autore viršelio atlanke, atrodo tiesiog asketiška.

Klaipėdiškiams ši autorė jau pažįstama. Ji buvo žinoma ir literatūrologui Vytautui Kubiliui, kuris „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Vilnius, 2001) rašo: „Girdenytė Danielė (…) mokytojauja Klaipėdoje. Skambių eilių rink. „Žemė rasos laše“ (1991), „Su meilės karūna“ (1993) apdainavo gimtąją Žemaitiją, kur senolės skrynioje „žydi šimtametės tulpės“, Danės upę, jūros vėją, baltas paukštes, poetizuodama naivų laimės troškimą. Išleido eil. rink. „Purienas pamerkia saulė: profesoriui Juozui Pikčilingiui atminti“ (1998)“.

Naujame rinkinyje laimės troškimo irgi netrūksta, tik jis ne toks naivus. „Aušros ąsočio“ poetinis žodis kur kas stipresnis. Autorė rašo savitą, žavią kamerinę lyriką, sklidiną ypač gamtos grožio, taip pat subtilios prigimties lyrinio „aš“ patrauklumo. Tai bemaž elitinė kamerinė poezija.

Leidinys trijų apylygių skyrių. Pirmasis („Pabersiu žodžius“) pradedamas eilėraščiu „Po Šiaurės dangumi“, žadant gražų pasėlį, kaip dvasinį atpildą:

Pabersiu žodžius į gruodą, –
Pavasariui, vasaros vėsai.
Rožėmis tegu žydi
Lietuvai, mane auginusiai…

Kūrybos motyvais yra ir daugiau tekstų („Renku žodžius“, „Užbursiu tave“, „Tark žodį“, „Audringas sonetas“).

Puikiame eilėraštyje „Sukilėlio kapas“ – Lietuvos motinų drama ir skausmas per istorijos šimtmečius ligi dabar, kai „Motinos ieško dar savo sūnų / Medžių šaknų labirintuos“. Visos Lietuvos neaiškus likimas toliaregiškai matomas be ydos kūrinėlyje „Lietuviai“. Dabartis jungiasi su praeitimi eilėraštyje „Mindaugo karūnavimas“. Čia mitologinis Perkūnas įsakmiai reikalauja: „Lietuviai, mylėkite vieni kitus!“

Yra įspūdžių iš svetur eilėraščiuose „Kalnų akacija“, „Vakaras Paryžiuje“, „Ar surasiu?“. Du pastarieji turi autobiografinės įkrovos, nežinantiems gali atskleisti, kodėl Girdenytės naujoji (tikroji) pavardė – d’Erceville.
Iš ankstesnių rinkinių ataidi meilės motyvas eilėraštyje „Sintautų ąžuolas“, todėl ąžuolo įvaizdis čia dvejinasi, įgydamas ir potekstinę, numanomą prasmę. Konkreti asmenybė jau kalba per tarpininką (medį). Tai vykusi už ištikimą jausmą pelnytos pilnatvės meninė išraiška.

Antrasis skyrius pavadintas „Poezija ilgesiu žydi“. Su pirmuoju jį sieja stipri bei savita posmuose įsiamžinusios lyriškos sielos gamtojauta, ilgesingas kraujo ryšių ieškojimas. Tauriu didingumu įsimena senolės portretas tokio pat pavadinimo eilėraštyje.

Autorė plėtoja ugnies ir saulės temą – vieną amžinųjų temų (eilėraščiuose „Ugnis“, „O Saule!“).

Šios knygos posmuose kvėpuojančiam mylinčiajam reikalinga dangaus ir žemės ugnis, t.y. šviesa: „Apsišviečiu žvaigždėm namus“ (eil. „Nakties mįslė“). Iš tariamos priešpriešos „žemė-dangus“ randasi sielos pilnatvė:

Laiminga, pamilus dangaus begalybę.
Laiminga, matydama vėjyje šokį gėlės…

Trečiasis rinkinio skyrius – „Šviesos akimirkoj…“. Jame rutuliojama pirmuosiuose vos paliesta meilės tema. Ne tik tėvynės ar gamtos, bet ir amžinos nenugalimos širdžių traukos tema:

Aš vėl tariu žodžius… Juos jūra girdi.
Šviesos akimirkoj esi mieliausias!
Vėjas kalba dideles audras į širdį.
O aš jas dalinuos su jūros paukščiais…

„Smėlyje rašau“

Čia ir subtiliai liaudies dainų poe¬tinės sintaksės pavyzdžiu audžiamas „Mielojo vardas“, ir karališko Brolio paveikslas eilėraštyje „Rimvydas“. Eilėraščiuose „Jūra ir vėjas“ bei „Vasario pūga“ mylimasis čia pat, kartu, tuo tarpu kituose („Rožės per lietų“, „O Mylimas!“, „O Tolimasis!“) lemties valia atskirtas, jau tik nuklydusi, nutolusi dvasia. O kartais sunkus ir neišvengiamas dar nepažįstamo, nematyto, bet esančio „Kažkur Žemė pakrašty“ ilgesys („Aš verkiu…“). Tačiau, poetizuodama tą nutolusį brangų išsiilgstamąjį, autorė suteikia tekstams romantiško patrauklumo, o poetizuojamam ir poetizuojančiai – išskirtinumo. Tyli kalba, nuoširdi intonacija įtikina („Mano likime, Tu amžiams pasiliksi, – / Lyroje, kurią švelniai liečiu…“). Tai ištikimos meilės, stiprių ir pastovių jausmų poezija.

Danielė d’Erceville nėra kaimo poetė. Jos žmogaus dienos, būsenos, liūdesiai, ilgesiai ar džiaugsmai, sielos pilnatvės pojūtis siejasi su vandenimis (tvenkiniu, ežeru, upe, jūra, lietumi), kopomis, mišku, parku, alėjomis, rūmais, baltu kiru, rožėmis ir jų giminaitėmis, neaprėpiama dangaus romantika. Ypač vakaro ir nakties žavesiais. Jonas Juškaitis turbūt pasakytų, kad tai subtilybių poezija. Tokiai ir subtilių skaitytojų reikia; nors ji ir paprasta, bet liudija gerą autorės estetinį skonį. Na, kad ir poetiniai audiniai su bene populiariausiu „Aušros ąsotyje“ žodžiu „rožė“ tikrai nebanalūs. Lietuvių tautosakoje mistifikuotas augalas Danielei Joninių naktį pražysta ir žydi… „Jūros giliausiam dugne“.

Daugelis eilėraščių prašyte prašosi cituojami ištisai („Po audros“, „Vėjo gūsiuose“, „Vienatvėje“, „Prie tvenkinio“, „Rūmų raktas“, „Aušra“, „Naktis rožėse“, „Sidabrinis vakaras“, „Baltas kire“, „Per lietų“, „Akvarelė“ ir kt.). Kamerinei poezijai tinka tylus improvizacinis kalbėjimas, prislopintas rimavimas, nes čia dažnai klausomasi poetiško tylos grožio. Danielė jautri turinio ir jo išraiškos dermei, pakylėtam grožiui. Jos eilėraščiai rimti, šviečia, skamba. Ar jie pilni blizgančių niekučių, kaip kadaise Vilniaus universiteto studentams prasitarė apie vieną pirmųjų Janinos Degutytės knygų literatūros žinovas Donatas Sauka? Nepasakyčiau. Yra to blizgėjimo, bet tauraus ir tiek, kiek leidžia sveikas saiko jausmas. Ši autorė ne tiek buityje panirusi, kiek būtyje. Ar tai trūkumas? Manau, ne.