Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje

Umberto Eco (g.1932) visame pasaulyje garsus ne tik dėl savo romanų (puikiai žinomų ir lietuvių skaitytojams), bet ir mokslinės veiklos. Literatūrologija, semiotika, viduramžių estetika, komunikacijų teorija – šiose srityse Milano ir Bolonijos universitetų profesorius laikomas vienu didžiausių autoritetų. Daugiau nei 20 pasaulio universitetų jam yra suteikę garbės daktaro laipsnį.

Umberto Eco „Atviras kūrinys“, net ir praėjus daugiau nei 40 metų po jo pirmojo leidimo (1962), išlieka svarbus ir įtakingas semiotikos veikalas, visų pirma dėl jame išdėstytos „atvirumo“ sampratos. Jos esmė – menininko apsisprendimas leisti tvarkyti kai kurias sudedamąsias savo kūrinio dalis pačiam skaitytojui ar netgi atsitiktinumui. Be to, „Atvirame kūrinyje“ suformuluojama tai, kas vėliau tapo pagrindinėmis šiuolaikinės literatūros teorijos temomis – daugialypumas, pliuralizmas mene bei skaitytojo ir teksto sąveikos reikalavimas. U. Eco kelia klausimus ir atsako į juos nagrinėdamas moderniosios literatūros, estetikos ir kultūros reiškinius. Mokslininkas kritikuoja tradicinio kūrinio uždarumą – jo manymu, toks kūrinys skaitytojui ar žiūrovui palieka mažesnį interpretacijos pasirinkimą. Atviro kūrinio samprata svarbi ir platesniame – socialiniame ir politiniame – kontekste. Atviras kūrinys neigia konvencionalų, tradicinį požiūrį į pasaulį, siūlo suvokti jį kaip netvarką, disonansą, netolydų procesą.

Siekiant išvengti terminijos dviprasmybių, dera perspėti, kad to­kiems kūriniams taikant sąvoką „atviras", puikiai tinkančią nusaky­ti naująją kūrinio ir interpretatoriaus dialektiką, ją galima vartoti tik atmetus kitas galimas ir teisėtas šio žodžio reikšmes. Išties estetika svarsto meno kūrinio „užbaigtumą" ir „atvirumą". Šie terminai su­siję su vartojimo situacija, kurią visi išgyvename ir vienaip ar kitaip turime apibrėžti: meno kūrinys yra autoriaus sukurtas objektas, at­siradęs siekiant taip sutvarkyti komunikacini poveikį, kad kiekvie­nas potencialus vartotojas (atsakydamas emocijas ir protą akstinantį poveikių darinį) galėtų suprasti patį kūrinį, autoriaus sumanytą pir­minę jo formą. Šiuo požiūriu autorius kuria uždarą formą, trokšda­mas, kad ji būtų suprasta ir priimta tokia, kokią jis sukūrė; tačiau kiekvieno vartotojo reakcija į stimulus ir jų ryšių supratimas remiasi konkrečia gyvenimo situacija, asmeniniu jautrumu, tam tikra kultū­ra, skoniu, polinkiais, išankstiniais nusistatymais, todėl pirminė kū­rinio forma kiekvieno žmogaus suprantama individualiai. Forma este­tiškai tuo reikšmingesnė, kuo daugiau atsiranda būdų ją pamatyti ir suprasti, kuo ji turtingesnė aspektų ir atbalsių neprarasdama savo bran­duolio (kelio ženklas, priešingai, yra vienareikšmis, kaip nors įman­triai interpretuojamas jis liaujasi būti šituo, konkrečią reikšmę turin­čiu kelio ženklu). Šiuo požiūriu meno kūrinys - tobulai baigta ir užda­ra organiškos visumos forma - irgi yra atviras tūkstančiams įvairiau­sių interpretacijų, tačiau jo nepakartojamas savitumas lieka nepakitęs. Kiekvienas vartojimas yra interpretacija ir atlikimas, nes su kiekvienu vartojimu meno kūrinys atgimsta kaip nepakartojamas.