Atrastas lėtumas

Atradimų ritmas

Stenas Nadolnis (1942 m.) – šiuolaikinis vokiečių rašytojas. Jo kūryba įvertinta Ingeborgos Bachman (1980), Hanso Falados (1985), Valombrosos (1986), Ernsto Hofenrichterio (1995) premijomis. 1983 m. išleistas romanas „Atrastas lėtumas“ jau išverstas į daugelį kalbų.“ Tokia informacija apie autorių pateikiama knygos viršelyje. Na, o patį romaną apibūdinti kiek sunkiau. Rašoma apie istorinę asmenybę, Arkties tyrinėtoją Johną Frankliną, tačiau iš dalies romaną galima vadinti biografiniu, iš dalies – istoriniu dokumentiniu, įmanoma netgi prisegti tokią etiketę kaip „mokslo populiarinimo literatūra“, nes, šiaip ar taip, knygoje kalbama ir apie „paveikslų suktuvo“ idėją, ir apie dagerotipijos atsiradimą, ir apie daugelį kitų dalykų. Antra vertus, gyvename amžiuje, kai „grynas“ žanras darosi lyg ir nemadingas. O rašyti biografiją asmens, apie kurį jau išleisti kalnai knygų, atrodo nelengvas užsiėmimas (juolab kai tas asmuo – romus XVIII a. keliautojas, o ne koks šiuolaikinis Frankenšteinas). Todėl biografija kaip žanras gali praversti kuriant kiek kitokios struktūros knygas – jas galėtume pavadinti „vaizduotės“ biografijomis, kuriose atskleidžiami istorinės asmenybės bruožai ar gyvenimo faktai, jos autobiografijai lyg ir nepriklausantys, bet galintys ne tik plačiau atverti skaitytojams praėjusio amžiaus paslaptis, bet ir šį tą pasakyti apie nūdieną.

Toks, sakyčiau, yra ir S. Nadolny romanas „Atrastas lėtumas“: legendinio šiaurės vakarų kelio ieškotojas atskleidžiamas ne tik kaip keliautojas, atradęs nepažįstamą Arktį, bet ir kaip asmuo, suradęs save (nors žodžiai „surasti save“ skamba kiek juokingai ir šarlataniškai), ir šis atradimas pačiam Franklinui yra vienas iš svarbiausių. O ir pati atradimo koncepcija, kurią jaučiame romano potekstėje, priverčia ne tik atidžiau pasižiūrėti į kasdienybę, kur vis kas nors naujo atrandama, bet ir į patį save, į žmogaus gelmę, ir susimąstyti, ar atradimas yra progreso variklis, o gal tik grįžimas atgal. Ir kas gi yra tas lėtumas – specifinis bruožas, kuriuo pasižymėjo Franklinas, – nevykėlio ar didžio žmogaus savybė, dorybė ar trūkumas, laimė ar nelaimė?.. Kadangi lėtumas vadinamas „atrastu“, jis panašus į visų Franklino tyrinėjimų – į juos įeitų ne tik jūreivystė, politika, mokslinės idėjos, bet ir gyvenimo patirtis, pavyzdžiui, santykiai su moterimis, – kvintesenciją. Net Franklino mirtis yra „lėtumo“ įsikūnijimas – tyrinėtojas miršta po dviejų insultų, palaidojamas ledų sangrūdoje išsprogdintame kape ir kurį laiką dar keliauja su dreifuojančiais ledais. Galima sakyti, Franklinas pasiekia lėčiausią savo judėjimo tašką, bet netgi čia išlieka simbolinis pionierius, tyrėjas, ieškotojas, judantis į tikslą. „Aš per lėtas, kad sustočiau“ (p. 68) – tai Franklino žodžiai, ištarti jaunystėje ir, matyt, pranašaujantys jo likimą.

Knygą, padalytą į tris skyrius, skirtus Franklino jaunystei, brandai ir didiesiems atradimams, galima pavadinti, kaip pataria anotacija, „studija apie laiką“ ir lėtumą kaip meną, veikiantį „neeilinių įvykių kupiną gyvenimą ir suteikiantį jam ritmą“. Autoriaus bandyta sukurti ne herojišką bebaimio keliautojo ir atradėjo paveikslą (pavyzdys – J. Verne’o „Kapitonas Hateras“, romanas, kuriame kalbama apie Šiaurės ašigalio atradimą), o veikiau žmogaus būseną, laiko, kaip „kryptingo, tinkamo judesio“ (p. 8), kategoriją. „Jis troško būti kelyje [...], kelionėje dėl geografinių atradimų, kol prabėgs gyvenimas“ (p. 208 ) – taigi lėtumas, sakytum, yra ne tik konkretaus atradimo, bet ir gyvenimo kaip nuolatinio atradimo prielaida, priešinga skubriam gyvenimui, kuris tuos atradimus praryja, bet pats nieko neatranda. Taigi Džonas labai didžiuojasi esąs pats lėčiausias – tai jis priima ne kaip trūkumą, o kaip ypatingą likimo dovaną, negana to, priverčia ir kitus šią dovaną gerbti („Prie mano greičio privalo prisitaikyti visi kiti, nes aš pats lėčiausias“, p. 221). O jo žodžiai, pasakyti daktarui Ričardsonui, kalbančiam apie amžinąjį gyvenimą, pasižymi iš tiesų keistu, neįprastu atvirumu, kurį galima apibūdinti kaip specifinį laiko ir gyvenimo prasmės suvokimą: „Aš netrokštu amžinojo gyvenimo [...], bet man trūksta metų tarp mano dvidešimtųjų ir trisdešimtųjų. Jeigu nebūtų buvę karo, aš gal būčiau jau labai daug ką atradęs“ (p. 249). Karo scena, kur baltai apsirengęs neregys neša sužeistą Frankliną iš mūšio lauko, o šis vadovauja jam kaip kapitonas laivui („Dvi padalos kairiu bortu!“, p. 160), suteikia romano koncepcijai specifinio simboliškumo: milžiną neregį galime įsivaizduoti kaip laiko personifikaciją.

O šiaip Franklinas, kurį dėl jo būdo turėtume įsivaizduoti kaip egzotišką, kiek atsilikusio proto, o gal tiesiog mėgstantį naiviai filosofuoti veikėją, iš išorės yra visiškai paprastas ir simpatiškas žmogus. Prajuokina scenos, kur jis pašalina iš savo laivo vištas, nes joms trūksta „sutelkto žvilgsnio ir [...] tinkamo judesio“ (p. 8), o prostitutę įsivaizduoja kaip laivą – „viskas sudėta iš lenktų linijų“ (p. 79). Jis netgi parašo knygą apie savo tyrinėjimus ir tampa žvaigžde, nes ledinėje Arktyje valgė savo batus. Be to, buvo du kartus vedęs, ir nepasakytum, kad nesėkmingai. Taigi galima teigti, kad Franklinas savo ypatinga lėtumo dovana pasinaudojo visokeriopai. Rašytojo amatas – vienas iš įdomiausių būdų. Ir nors lėtumas rašymo procese mūsų amžiui visiškai netinka, kodėl negalėtume jo įsivaizduoti kaip savotiško XVIII a. bruožo? Juolab kai šis romanas tai leidžia.