Atleisk man

Leoni palieka savo gimtąjį Dubliną ir išskrenda į San Franciską. Persikėlusi į nuostabų namą, ji netikėtai aptinka šūsnį neatplėštų laiškų. Smalsumo vedama vieną atplėšia ir perskaito labai nuoširdų laišką. Kiekvienas jų baigiasi žodžiai „Atleisk man. Natanas.“ Padedama kaimynės Aleks ji nusprendžia surasti Nataną bei Heleną, kuriai ir buvo skirti šie laiškai. Ką tokio blogo Natanas padarė, kad meldžia atleidimo?

Šios knygos autorė Melisa Hil yra nuostabi rašytoja. Iš tiesų viena geriausių šiuolaikinių grožinės literatūros rašytojų. Jos kuriamos siužeto linijos prikausto kiekvienąkart skaitant jos knygas ir vis sau prižadu, kad nesistengsiu perprasti tolimesnių kūrinio epizodų, tačiau vis pabandau ir.. kaip visuomet apsirinku. Melisa mane apgauna. Tai vienas geriausių šios autorės bruožų - ji sugeba maloniai apgauti savo skaitytoją.

Kūrinys „Atleisk man“ yra subtilus romanas, kuriame netrūksta malonių akimirkų. Man patinka, kai žmonės išvyksta į Jungtines Valstijas ir rašo apie gyvenimą JAV. Dažniausiai jų aprašymai būna labai vaizdingi ir visuomet perteikia kažką naujo, ko anksčiau nepastebėdavai. Ir šįsyk Melisa užfiksavo San Francisko grožį. Dabar jau noriu ten apsilankyti, tarkim, pamatyti Aukso Vartų tiltą.

Pagrindinė teksto siužeto linija „sukasi“ ties Natano ir Helenos paieškomis tam, kad Leoni galėtų pabandyti sutaikdinti porą ir atiduoti Natano siųstis laiškus Helenai. Autorė nepagailėjo netikėtų manevrų ir kai jau pamaniau, kad pergudravau Melisą, po kelių minučių privalėjau pripažinti, kad talentingoji rašytoja vėl mane apgavo. Nekenčiu jos dėlto, tačiau tokia jau ji yra.

Kita siužeto linija pasakoja apie pačios Leoni kelionės iš Dublino į San Franciską priežastis. Visos knygos metu mėtomos pikantiškos užuominos, kol galų gale knygos pabaigoje viskas „subėgioja“ į savas vietas. Mano nuomone, tai Melisa Hil sugeba geriausiai — atskleidžia paslaptis po lėto, tačiau ne iki galo ir verčia mus spėlioti kas bus toliau. Savo siužetą turi ir Leoni draugė Aleks, tačiau čia jo neatskleisiu. Pasakysiu tik tiek, kad Aleks kai ko ieško.

Knygos personažai buvo nuostabūs. Ypač patiko pagrindinė herojė Leoni. Ji be galo patraukli ir man patiko skaityti, kaip greitai ji perėme amerikietiško gyvenimo būdo subtilybes. Nepaisant amerikietiškumo, knygoje netrūksta ir airiškų elementų (pati knygos autorė yra airė), tarkim, prisiminimų apie Dubliną, kur gyveno Leoni. Aleks taipogi nuostabus personažas, labai amerikietiška lyginant su Leoni. Jos viena kitą papildo.

Teksto silius nuostabus. Melisa turi kažką, kas jos knygas paverčia šedevrais, tačiau ką - sunku pasakyti. Kaip visuomet, knyga parašyta trečiuoju asmenu, daugiausia iš Leoni ir Aleks „varpinės“. Tekstas parašytas esamuoju laiku, išskyrus kai kuriuos epizodus, kuriuose pateikiami prisiminimai iš Dublino.

Kaip visuomet, esu nustebusi, kaip lengvai Melisa žongliruoja su visais siužetais, vienu metu. Knygos pabaiga fantastiška ir buvo verta skaityti kūrinį iki pat paskutinio puslapio vien dėl jos pabaigos.

Apibendrintai sakyčiau, kad tai dar viena nuostabi Melisos Hil knyga ir labai džiaugiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvos knygų fanai galės artimiau susipažinti su šia nuostabia autore. Rekomenduoju knygą visiems!