Aš tikiu. Aš irgi ne: vyskupo ir netikinčiojo dialogas

Frederic Beigbeder – rašytojas nihilistas, eksperimentinis leidėjas, įžūlus kritikas, agitatorius hedonistas, netikintis naktibalda. Monsinjoras Jean-Michel di Falco – Gapo vyskupas, buvęs Prancūzijos vyskupų atstovas spaudai, Dievo ir veiklos žmogus. Būdami pažįstami jau trisdešimt metų, jie sutiko polemizuoti vienas su kitu trejus metus ir parengti šią knygą.

Vienas netiki Dievu, o kitas norėtų jį įtikinti, kad klysta ir kad jis gali jį išgelbėti.

Dievas, religija, tikėjimas, sakramentai, visuomenė, papročiai, meilė, mirtis, seksas – daugybe temų diskutuoja netikintysis ir Bažnyčios žmogus. Šiais amžinaisiais klausimais jie kalbasi labai laisvai. Jie pykstasi, taikosi, ieško tiesos ir bėga nuo jos. Kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra vilties? Ar kaltas Dievas? Šiems dviem tokiems skirtingiems žmonėms pavyko susitikti. Jau vien tik tai stebuklas.

Ši knyga užsimezgė prieš tūkstantmečius, tada, kai žmogus ėmė mąstyti apie Dievą: ką aš veikiu šioje žemėje? kokia mano gyvenimo prasmė? kodėl aš esu čia? ir apskritai, kodėl aš esu?

Veikalas imtas tęsti 1974-aisiais, kai mokinys Fredericas Beigbeder susipažino su naujuoju Paryžiaus Bosiuė mokyklos pradinių klasių direktoriumi - tėvu di Falco. Deja, religiniam mokymui neatsakius į svarbiausius vaiko klausimus, 2001-ųjų kovą buvo nutarta vėl grįžti prie šios nesibaigiančios diskusijos ten, kur du mūsų oponentai buvo sustoję. Susidūrę su pastarųjų metų įvykiais jie analizavo kitus ir patys save.

Mūsų susitikimai prasidėjo prieš lemtingąją rugsėjo 11-ąją. Jie gimė iš nenumaldomo noro kalbėtis, priešais iškilus sienai, į kurią visuomenė, atrodė, tuoj atsimuš kaktomuša. Šie pasimatymai reguliariai vyko iki 2004-ųjų gegužės. Kiekvienas atsiskleisdavo, paliesdamas amžinas ir intymias temas. Juk Dievo klausimas, Jo esmė ir naudingumas taip stipriai siejasi su tuo, ką žmogus turi slapčiausia. Čia vyskupas imdavo pamokslauti apie melą, kad pažintų tiesą, o paskui atskleisdavo savo abejones netikinčiajam. Fredericas apgailestaudavo dėl savo nepataisomai nepagarbių kalbų, kaip tada, kai sukurpė tą šventvagišką rašinį apie pragariškus dangoraižius. Dialogui įtakos turėjo aktualijos: Niujorkas, būsimasis karas Irake, o ir tas, kuris „pasibaigė“ 2003-iųjų balandį, pasaulietiškumas, islamas, Bažnyčia, pasivaikščiojimas po kapines prie Baudelaire'o kapo prisimenant blogio genijų, su virš kryžių aukštyn šaunančiu Monparnaso bokštu, iš kur Fredericas mėgino įžiūrėti Manheteno bokštus dvynius. Diskutavome apie jo pasirodysiantį romaną, kalbėjomės apie Dievą, apie Visus šventuosius, apie Velykas, apie jų pačių svajones, gyvenimo būdą, hedonizmą, materializmą, taip pat apie kitus žmones ir vėl apie Dievą.

Po šių pasimatymų, į kuriuos Fredericas būtų mieliau ėjęs trečią valandą nakties nei dešimtą ryto, kiekvienas išeidavo ne tiek tapęs geresnis, kiek praturtėjęs.

Taip iš tų nesibaigiančių pokalbių ir atsirado ši knyga. Žinoma, visi žmonijai rūpintys klausimai čia nėra aptariami. Juk žemiškų vargų ir paslapčių galerija tokia milžiniška! Tačiau tikrai diskutuojama apie Dievą, religiją, tikėjimą, maldą, mirtį, Prisikėlimą, Trejybę. Nė vienas nesistengia atsakyti iš teologo ar mokslininko pozicijų, nė vienas per daug savęs nesureikšmina, tačiau ir tada, kai jie kalbasi apie papročius, juntamas negailestingas, kartais net nuogas atvirumas.

Užvaldyti įsitikinimų, užvaldyti aistros, jie verčia vienas kitą peržengti savo ribas, vienas kitam prieštarauja, ginčijasi ir negaili šiurkščių žodžių. Kai Fredericas kaltina Bažnyčią, kad ji „atsilikusi nuo visuomenės“, Jeanas-Michelis atsižvelgia į paviršutinišką tikrojo Beigbeder maištą. Pasaulio tuštumos akivaizdybėje vienas tiki tuo, kas nekinta, kitas – laikinumu.

Čia jie susitinka ir sako, kad visur slypi blogis. Fredericas smerkia individualizmą, o Jeanas-Michelis kaip alternatyvą siūlo Kristaus tikėjimą.

„Dievas yra", - tvirtina vyskupas. „Aš jo nemačiau", - atšauna netikintysis. Blaiviai mąstantys, suprantantys paslapties turiningumą, kartais į pagalbą jie pasitelkia subtilią ironiją, griaunančią moralines nuostatas.

Pritardami vieno arba kito, o gal šiek tiek ir abiejų autorių nuomonei, daugelis atpažins save šiuose mąstymuose, kai kurių laikomuose tuščiais ir todėl nustumiamais į šalį. Šiame ne vienerius metus trukusiame pokalbyje atsispindi ne tik jų filosofija, kartu tai yra ir žmogaus sielos studija apie amžinus žmonių svarstymus. Argi ne idealu būtų, kad mes, šeši milijardai Žemės gyventojų, keldami tuos pačius klausimus, nesitikėtume rasti tuos pačius atsakymus?