Aš esu legenda

2007-iais metais sukurto filmo su Vilu Smitu dėka, romanas „Aš esu legenda“ (pirmą kartą išleistas 1954-aisiais metais), vėl iškyla į dienos šviesą.

Romanas vaizduoja poapokaliptinį pasaulį – visą žmoniją (išskyrus vieną žmogų) sunaikino virusas, paverčiantis gyvuosius tikrais gyvuliais, bet kuria kaina trokštančiais kūno ir kraujo. Jie, beje, gali prikelti žmogų iš numirusiųjų. 

Veiksmo centre – Robertas Neuvilas, paskutinis žmogus, kovojantis naujame pasaulyje, užvaldytame vampyrų ir zombių. Gyvendamas vienas namelyje, kurį kadaise nuomojo su savo žmona bei dukra, Neuvilas ne tik bando apsiginti nuo daugybės vampyrų (jiems jis – paskutinis gyvas kąsnis žemėje), bet ir stengiasi neprarasti sveiko proto ir vilties gyventi. 

Kūrinio autorius Ričardas Matesonas pagrindinį herojų Neuvilą apibūdina kaip smarkų ir dažnai apimtą klaustrofobijos. Jo situacija nepavydėtina – jam tenka prisitaikyti prie naujų sąlygų ir ieškoti būdų, kaip viską atkurti. Neuvilas stengiasi suprasti viruso prigimtį, jis nori žinoti, kaip jo civilizacija buvo sunaikinta. Matesonas aprašo nuolatinę Neuvilo psichologinę kovą su savimi. Iš nevilties pagrindinis herojus kartais įklimpsta į depresijos ir alkoholizmo liūną. 

Kai Neuvilas aptinka sužalotą šunį, sumirga nedidelė vilties prošvaistė. Skaitytojas gali pajusti, su kokia begaline kantrybe Neuvilas bando numalšinti šuns skausmą ir jį pagydyti. Geriausias žmogaus draugas bent kuriam laikui išgelbėja jį nuo niūrių minčių. Tačiau jo pastangos bergždžios, ir atrodo, kad sužlugo paskutinė viltis. Pagrindinis veikėjas susitaiko su padėtimi ir tampa atsiskyrėliu pasaulyje, kuriame be jo niekas nebeegzistuoja. Tik karti rutina.

Šios rutinos dalis – vampyrai, naktimis budintys prie Neuvilo namo ir norintys juo seksualiai pasinaudoti. Tai vyksta kasnakt. Pagrindinis herojus išlieja savo pyktį dieną, naikindamas vampyrus, kai šie miega. 

Tačiau kūrinio stiprioji pusė yra ne vampyruose ar jų elgesio aprašyme, ir net ne siužeto linijoje, kai Neuvilas galiausiai pradeda perprasti šiuos gyvius. Romaną išskiria rašytojo gebėjimas itin ryškiai ir smulkiai aprašyti veikėjo, įkalinto šioje pragariškoje „skylėje“, gyvenimą, jo egzistenciją. Ričardo Matesono vaizduotė yra daug spalvingesnė nei romano ekranizacijos kūrėjų. Jo aprašymai yra labai gilūs. 

Ir staiga atsiranda Rūta, dar vienas žmogus, neužsikrėtęs virusu. Sutikęs Rūtą Neuvilas supranta, kaip jis nutolo nuo žmogiškumo. Atpratęs nuo bendravimo su kitais žmonėmis, nebemokantis jų suprasti, Neuvilas negali paprastai bendrauti su Rūta – kaip ir ji su Neuvilu, tik dėl kitų priežasčių. Šio personažo atsiradimas paskatina Neuvilo pasikeitimą, jis tampa visiškai kitu žmogumi. Jis tampa monstru. Monstru, tykojančiu ir žudančiu miegančias aukas be jokio pasigailėjimo. 

Ričardo Matesono darbas tai meistriškai parašytas kūrinys, kurio pagrindinė žinutė ir personažas perskaičius knygą išliks ilgam jūsų atmintyje. „Aš esu legenda“ įkvėpė daugybę romanų apie vampyrus, zombius, taip pat ir postapokaliptinių kūrinių. Net ir šiandien jis išlieka įkvėpimo šaltiniu kitiems rašytojams. 

Rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems, o ypač tiems, kurie sakosi niekada neskaitysiantys tokių knygų. Tai puiki įžanga į mokslinės fantastikos literatūrą, ir galimas daiktas, kad užsikrėsite ja taip, kaip ir aš. Nepaisant to, kad šis romanas parašytas prieš daugiau nei pusšimtį metų, jis išlieka vienu įdomiausių šio žanro kūrinių pasaulyje.