Artumo jausmas

Laura Sintija Černiauskaitė galėtų pretenduoti į lietuviškosios Sagan titulą, kurį būtų galima laikyti komplimentu arba ne visai – įsivaizduojant, kad tai tėra saikingai gražaus, saikingai elegantiško amūro strėlių paveikto stiliaus įvaizdis, neapsunkintas įdomesnių ir naujesnių literatūrinių erdvių paieškų, dvelkiantis paviršutiniškumu. Tačiau ir pats toks vertinimas, ko gero, būtų paviršutiniškas. Be kita ko, tokį vaizdą neigia Černiauskaitės nuoseklus dėmesys marginaliniams personažams – valkatoms, skurdžiams, likimo ir žmonių įvairiai nuskriaustiems, daugelio nepastebimiems vienišiams. Šis aspektas ją sieja, tarkim, su Renatos Šerelytės kūryba, ypač novelėmis.

O jau pirmame šios knygos (kurią sudaro dvi apysakos, trys novelės ir dvi pjesės) puslapyje gražiai įkomponuojama dar ir fantastinė mirusiųjų pasaulio plotmė. Rašytojos personažai savo vienatvę nusineša ir Anapilin. Kurį laiką po mirties mirusieji dar lyg ir lieka tarp gyvųjų – beveik fiziškai, kaip pirmoje apysakoje (ir, beje, J. Ivanauskaitės romane „Placebas“), arba per antgamtinį poveikį iš ano pasaulio – apysakoje „Obuolys Kipreliui“. Pastarojoje gęstama šitaip vaizdingai:

Gyvenimas Anapilyje jau nebeatrodė toks konkretus kaip iš pirmo žvilgsnio. Koridoriai trupėjo, iš patalpos į patalpą patekdavai kažkaip savaime, o ir sienų kontūrai šviesėjo bei tirpo. Raktų prireikdavo tik naujakuriams (…) Čionykščiai liovėsi sveikinęsi ir atsakinėję į klausimus – tiesiog sutikdavo Pranciškų beformiais tvaskančiais savo esybių dariniais. Nepastebimai ir jis liovėsi kalbėjęs.

Šie ramūs pomirtinio gyvenimo vaizdai šmėkluoja antrajame plane – jie, kaip ir kapinių paveikslas pačioje pradžioje, skatina memento mori nuotaiką, suteikia tvaresnę plotmę žmonių santykių peripetijoms, gelbsti nuo nuolatinės grėsmės įstrigti klampiame buitiniame realizme. Pagrindą sudaro kamerinio masto psichologinės dramos, aistros ir netektys, maišto ir konformizmo sandūros. Pirmojoje apysakoje – „Vidurdienį, Lidijos laiku“ – svarbus leitmotyvas yra Lidijos, jaunos moters, ryšys su jaunesniu vaikinu Konstantinu. Pačios apysakos plotmėje šis ryšys tėra potencialus – čia veriasi tik nutylėjimo ir galimybės erdvės su delikačiais įvaizdžiais („Jis suposi ant medinio arkliuko, įsūpuoto anapus kapinių miegančios moters [Lidijos] alsavimo“), bet paskutinis apysakos sakinys leidžia įsivaizduoti trapią atspirtį tolesniam veiksmui.

Tačiau lėtuose apysakos epizoduose plėtojami kiti siužeto vingiai. Pas Lidiją apsigyvena kolegė (banko kasos operatorė) Nataša, kaime palikusi vaiką. „Atidirbti viršvalandžius viršininko lovoje jos likimo moteriai atrodė savaime suprantama“, bet kai viršininkas nutraukia šiuos jai, regis, nemielus santykius, jos padėtį darbe netgi pagerindamas, ji jaučiasi nuskriausta. Netrukus gana skubotai išteka už pensininko. Šias reakcijas diktuoja vienatvė, gana gūdi, personažų, regis, jaučiama kaip beviltiška, nors neišsakoma, skaitytojo labiausiai numanoma tik iš desperatiškų veiksmų. Pavyzdžiui, ūmaus Natašos impulso įsitempti į lovą iš esmės nepažįstamą minėtąjį Konstantiną. Dinamiškas sekso aprašymas sužėri literatūriniu žavesiu:

Ir štai jiedu nuogi vienas po kitu, dvi poros nepažįstamų rankų, naujas dviejų prakaitų mišinys, atrandamas ritmas, kietėjama, atsiveriama, daužomasi briaunomis, lūžtama kampais, norima kažko daugiau, užsimerkiama ir išsižiojama riksmui – pasitenkinimo ar alkio?

Pjesėje „Artumo jausmas“ vienatvė konformistą Faustą ir policininką Viktorą stumia prie jaunos benamės valkatos Liubkos. Šioje pjesėje, kaip ir daugumoje kitų kūrinių, L.S. Černiauskaitė meistriškai sudėsto kompoziciją. Nedidelės apimties struktūra turi daugybę vidinių ryšių – štai Viktoras skirtingomis aplinkybėmis susiduria su beveik visais personažais, nors tik su vienu iš jų (dešimčia metų jaunesne seserimi) turi pradinį ryšį. Nesusitinka jis tik su išprotėjusiu Fausto žmonos Junonos tėvu, kuris čia gal ir nėra būtinas personažas. Apskritai abiejose pjesėse autorė, nors ir išlaikydama tam tikrą personažų veiksmų motyvaciją, daug ką palieka vaizduotei – skaitytojo ir, svarbiausia, režisieriaus. Turėdamos gerą struktūrą, šios pjesės (kaip, beje, ir plačiai pagarsėjusi ankstesnė pjesė „Liučė čiuožia“) yra puiki medžiaga režisūrai, teikianti daug galimybių įvairiausioms interpretacijoms ir pastatymo būdams. Beje, ir apysakoje „Vidurdienį, Lidijos laiku“ kai kurie trumpi epizodai panašūs į pjesių scenas.

Įdomu, kad abiejose apysakose ir abiejose pjesėse tarp personažų yra nelaimingų ar bent problemiškų vaikų (t.p. paauglių). Pjesėje „Blyksnis po vasaros vandeniu“ mirštantis vaikas pavadintas tuo pačiu vardu, kaip ir apysakoje miręs vaikas – Kiprelis (nors tai tikrai ne tas pats personažas). Pastarojo tėvai yra Pranciškus ir Fabijona – pabrėžtinai senamadiški vardai, nuteikiantys ir apysaką „Obuolys Kipreliui“ matyti ankstesnės lietuvių literatūros kontekste. Bet nutylėjimo ir potekstės subtilybės yra modernios. Mirus Pranciškui, pas Fabijoną apsilanko jauna nėščia moteris, kuri teigia, kad jos būsimo vaiko tėvas – velionis Fabijonos vyras. Šią netikėtą žinią išgirdusios moters sąmonė tą akimirką lyg ir nesureaguoja, mintija sena vaga:

Gatvėje kažkas aršiai kasė sniegą, o ji, matyt, niekada nenusikas to tako ir pasilaidos po sniegu, ir taps neidentifikuojama iki pavasario, ir turbūt taip geriau, nes kol buvo Pranciškus, jai tie dalykai apskritai nerūpėjo. Kažkoks sniegas.

Vis dėlto iš visų (ne tik šios rinktinės) L.S. Černiauskaitės prozos kūrinių brandžiausias turbūt yra apysaka „Vidurdienį, Lidijos laiku“, nors dar brandesnių lauksime ateityje. O novelių brandai turbūt šio to stinga. „Kaip daromi vaikai“, ko gero, sumanyta kaip pusiau humoristinė; kitose dviejose nepakankamai įtaigiai puoselėjamas mįslingas psichologinis slėpinys. „Violončelėje“ aprašomas literatūroje gerai žinomas modelis – žmogus neva „išeina degtukų“, bet, užuot tuoj pat grįžęs, ima elgtis iracionaliai ar net beprotiškai, šitaip staiga sutriuškindamas jį slėgusią kasdienybės rutiną. L.S. Černiauskaitės pabėgėlis nežinia kodėl nusiperka brangią violončelę, bare sau nebūdingai pasigeria, pernakvoja pas nepažįstamą ir, regis, jam nepatrauklią moterį. Parašyta gana meistriškai, bet visas drastiškas veiksmas taip lyg ir lieka kyboti beprasmybėje, nes paskutinis sakinys, nors ir dvelkia pakilimu į prasmingesnę (meno?) sferą, vis dėlto neteikia tokios stiprios epifanijos, kuri įprasmintų, atpirktų viską, kas vyko iki tol. Gal tai patvirtina teiginį, kad novelė – sunkiausias prozos žanras?