Arti Sartų

„Kam rūpi paprasto žmogaus gyvenimas, juolab tokiame užkampyje – Aukštaitijos pakrašty? Niekam, kol kas nors nebaksteli pirštu – pažiūrėk atidžiau, kaip skleidžiasi tikroji, neišgryninta, nerafinuota, nesumeluota kasdiena. Nuo aušros iki sutemų, nuo tvarto iki vietinės krautuvės prekystalio. Kaskart sugrįžęs fotografas vis „nutraukdavo“ savo gentainius, patiklius ir neįtariančius, kad jie atviraus ne tik vienam gerai pažįstamam, savam Klaudijui, o visai Lietuvai. Negana to, atviraus net tada, kai galbūt nebeliks nugyventų sodybų, nuvažinėtų vieškelių, net jų kapų, kai kažin kas, atsivertęs knygą, pasakys: jie gyveno arti Sartų“. Taip apie fotomenininko Klaudijaus Driskiaus fotografijų albumą „Arti Sartų“ rašo fotografijos istorikė Margarita Matulytė.

Iš Ažubrasčio kaimo (Rokiškio r.) kilęs K.Driskius dažnai sugrįždavo į gimtinę su fotoaparatu. Albume – 104 nuotraukos, darytos bemaž ketvirtį amžiaus. Fotografas ėjo prie žmonių, kurie jam pasirodė įdomūs – todėl pirmiausia atsirado fotografijos. Paskui atėjo mintis, kad šių žmonių likimai, gyvenimas ne mažiau intriguojantys. Per juos atsiskleidžia visa XX amžiaus Lietuvos istorija: nelengva kaimo kasdiena, dažnai lydima skurdo ir vargų, pokario kovos, tremtis, sovietmečio kvailystės ir alkoholizmas. K.Driskius dar spėjo pagauti ir jaunimo talkas per šienapjūtę – dar iki didžiosios emigracijos bangos.

Albumo sudarytojo filosofo Vytauto Ališausko įkalbėtas, autorius kiekvieną fotografiją palydėjo tekstu. Šie tekstai ne mažiau įdomūs nei pačios fotografijos. Du dešimtmečius Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos judėjime dalyvavęs, dirbęs septyniasdešimtyje mokslinių menotyros ekspedicijų, K.Driskius taikliai fiksuoja detales, papročius. Daugelis jų – jau istorija. Iš trumpų tekstų, palydinčių kiekvieną fotografiją, sužinome apie kolūkines „normas“, išlydėtuves į sovietų armiją, sentikių laidotuves, vestuvių „bromus“ ar piršlio korimą, slaptas Kalėdas ir kitas religines kaimo apeigas. Su lengva ironija autorius aprašo Dusetų žirgų lenktynes – nuo sovietmečio iki mūsų laikų, vietinio aludario Čižo alaus gamybą, miestelio krautuvės ir vadinamųjų taškų prekybą pilstuku ar aplink Sartus paplitusias pravardes, bylojančias apie aukštaičių humoro jausmą.

„Kaimas Klaudijaus Driskiaus fotografijose nebūtinai toks, kuriame kiekvienas norėtų gyventi. Keistas – toks apibūdinimas labiausiai tinka šio kaimo ar miestelio žmonėms, jų nuotaikoms, įvykiams. Tai keistumas, kuris šiek tiek gąsdina. Keistumas, kurį savyje atpažįsti, bet niekada nenori pripažinti. Tai dvigubas keistumas, gimdantis ironišką distanciją, ne tik objekto, bet ir savęs paties atžvilgiu“, – albumo įžangoje rašo jo sudarytojas V. Ališauskas.

„Žmonės, gyvenantys apie Sartų ežerą (kuris, beje, yra antras pagal ilgį Lietuvos ežeras, su 80 km kranto linija), šneka viena tarme ir yra nepaprastai liežuvingi, kalbingi, ironiški. Kadangi esu tos pačios genties, esu panašus į juos“, – prisipažįsta fotomenininkas.

Arvydas Jockus