Ar žmogus tikrai iš molio?

Šios knygos idėja, kaip pratarmėje teigia jos sudarytoja vertėja Gabrielė Gailiūtė, gimė pristačius tėvo Antano Saulaičio SJ atsakymų į vaikų klausimus knygą „Kaip atrodo dvasios?“ („Tyto alba“, 2010). Naujoji knyga taip pat pagrįsta klausimais (Gabrielės Gailiūtės) ir atsakymais (tėvo Antano Saulaičio SJ) ir, kaip teigia sudarytoja, skirta jaunimui. Paliečiami jaunimui aktualūs santuokos klausimai.

Knygoje keli skyriai: „Mokslas ir pažinimas“, „Religija ir dvasingumas“, „Darbas ir pareigos“, „Tėvai ir savarankiškumas“, „Draugai ir bendraamžiai“.

Tėvo jėzuito Antano Saulaičio SJ pristatyti nereikia. Tai – kunigas, kurį laiką savo buvimu ir dvasine pagalba džiuginęs Lietuvos žmones, o dabar keletą metų gyvenantis savotiškoje tremtyje – Čikagoje, Lemonte.

Tai, kad Antanas Saulaitis meistriškai valdo žodį, turi savitą kalbėjimo būdą, subtilią humoro pajautą, žinome iš ankstesnių jo knygų „Lietuvių misijos Amazonėje“ („Efrata“, 2002), „Piktas Dievas yra miręs“ („Aidai“, 2003), kt.

Antanas Saulaitis SJ į mokslą ir į religijas, pvz., į islamą, žvelgia išmintingai ir tolerantiškai, sakyčiau, pasitelkdamas palaimintojo Jono Pauliaus II žvilgsnį: „...islamas ir krikščionybė turi daug daugiau ryšių, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio“ (p. 26). A. Saulaitis paneigia kai kuriuos Vakarų mentaliteto mitus, kad islamas draudžia domėtis mokslu ir jas jis yra susijęs su terorizmu.

Tikintysis, krikščionis, manau, yra tas, kuris nuolat kvestionuoja savo tikėjimą, jį atnaujina. A. Saulaitis skaitytojams pateikia ir kai kurių faktų apie celibatą Bažnyčioje: „...vedę kunigai Vakarų bažnyčioje buvo įprastas dalykas iki XIII ar XIV a., Rytų bažnyčioje jų yra ir šiandien. Net Rytų apeigų katalikų – vengrų, ukrainiečių – kunigai ir šiandien būna vedę, nors yra katalikai“ (p. 80) ir iškelia retorinį klausimą: „Galbūt krikščioniškam gyvenimui neprieštarauja tai, kad ir vyrai, ir moterys imasi kunigo, diakono ar vyskupo tarnybos?“ (p. 81). O atsinaujinimo reikia visose gyvenimo srityse.