Ar moki saugoti paslaptį?

Ši knyga mane maloniai nustebino, nes paėmiau ją iš bibliotekos nieko ypatingo  nesitikėdama. Nors anksčiau nebuvau nieko girdėjusi apie Sandra Glover, ši jos trumpa apysaka apie mergaitę Kareną, pasirodė esanti įdomi, įtraukianti ir pamokanti.

Knygoje pasakojama apie tai, kaip paauglė Karena nenoromis įtraukiama į savo bendraklasės Zojos pasaulį, kuriame pinasi melagystės ir įvairios intrigos. Vieną dieną Zoja pasako Karenai, kad ji laukiasi jau septintą mėnesį, o po dviejų mėnesių kažkas palieka naujagimį prie ligoninės durų. Karena iškart supranta, kad tai Zoja, tačiau šioji paaiškina, kad tai buvo tik melagystė, o jos draugė tai pavirtina. Tačiau Karenos neapleidžia nuojauta, kad tas kūdikis Zojos ir įvairiais būdais ji bando ją įkalbėti prisipažinti, net papasakoja savo baisiausią paslaptį - ji pati įvaikinta ir nori žinoti, kas jos tėvai. Tačiau, po kurio laiko Karena suvokia, jog suprasti ir padėti žmogui, kuris pats jau nebeatskiria kas yra melas, o kas - tiesa, yra be galo sunku.

Knygoje kuriamas dviejų skirtingų asmenybių, besivadovaujančių skirtingom vertybėm, kontrastas. Karena – pavyzdinga mokinė, gera dukra, draugiška, sąžininga ir labai jausminga mergaitė. Ji giliai ima į širdį naujagimio istoriją, net minima, kaip mergina apsiverkia regėdama vaiką ir net paprastą lankstinuką apie naujagimius – pamestinukus. Bet tam yra priežastis, kuri išaiškėja kūrinio pabaigoje, – ją pačią dar kūdikį paliko viešajame tualete, dėl ko ji iki šiol išgyvena psichologinę traumą. Taip pat ji nuoširdi, pasiryžusi pagelbėti žmogui, kuris jai kelia antipatiją ir kurio vertybėm ji paprastai prieštarauja. Zoja – visiška priešingybė, jos ydingas charakteris tik sustiprina teigiamą Karenos portretą. Zoja nesimoko, praleidinėja pamokas, tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais elgiasi nepagarbiai ir šiurkščiai, nepaiso elgesio normų ir ribų, leidžia sau daryti kas norisi. Knygoje labiausiai pabrėžiamas jos įprotis visada ir visiems meluoti. Kartais net atrodo, kad taip „kraudama“ vieną melą ant kito galiausiai ji pati susipainios. Be to, ji, slapta pagimdžiusi vaiką, palieka jį kartoninėje dėžėje prie ligoninės, kas taip pat tampa opozicija Karenai, kuri, žinoma, patyrusi ką reiškia būti pamestinuku, pati niekada taip nepasielgtų. Taigi Karena – geros ir doros mergaitės pavyzdys, o Zoja jos priešingybė.

Patiko rašimo stilius, apsakymo fabula. Pasakojama iškalbingai, skaitytojas priverčiamas jaustis netvirtu savo nuomone, kas labai pagirtina. Ne kiekvienas rašytojas moka sukurti tokį nesvarumo jausmą. Be to, ši istorija ne tik įdomi, bet ir pamokanti, nes, kaip iš jos išaiškėja, nors motinoms atrodo ir teisinga palikti savo vaiką „žmonėms, kurie juo pasirūpins geriau“, pats vaikas širdyje jaučia tuštumą ir skausmą dėl savo motinos savanaudiškumo.