Apšlakstytas isopu

Šalia štai guli J. Šikšnelio romanas „Apšlakstytas isopu“. Žinojau, kad autorius nemėgsta literatūros kritikos, ir volens nolens šią poziciją atpažįstu šiame romane. Žinojau, kad solidūs literatūros kritikai toleruoja jo požiūrį... Šįkart kyla daug klausimų – kas tokią literatūrą skaito, už ką ir kaip ją vertina... Tegaliu paliesti mažą dalį šių temų, atsargiai sklaidydama šiurkščius romano puslapius.

Romanas išleistas pusamžę patirtį turinčios „Vagos“ leidyklos. Pagarba leidyklai, išgimdžiusiai šį „luošą kūdikėlį“, skaitytojo intereso svarba tampa motyvu rašyti šią recenziją. Bandau suvokti knygą vidutinių poreikių skaitytojo akimis – mėginu rasti pateisinimų tokiai laisvo laiko leidimo formai... Ar Tu jau perskaitei visą Gutauską ir Kunčiną, ar perskaitei visą Borgesą ir Grassą, ir dar daugybę daugybę kitų...

Autorių autoriumi padaro ryškus kartos bei profesijos atstovų solidarumas – romane reflektuojami „visuotinio persikūnijimo laikai“, kaip dera – su retrospektyva bei perspektyva, priežasčių ir pasekmių paieškomis, kaltinimais ir atgaila. Skaitytoju gali padaryti sudominantis, kartais suklaidinantis J. Šikšnelio kūrybos principas – autorius nuolat užbėga už akių, atspėja tavo būsimą mintį ir peršoka ją. Pats jis tai vadina „humoru, kurį supranta ne visi“. Kaip įprasta, saviironija ar savikritika pagyvina, kartais gelbsti literatūros stilių. J. Šikšnelio romane tiesiogiai išsakoma personažo kritika sau, – dabar tai jau save pakritikuosiu, – dažniausiai panaikina prasminį krūvį tų akcentų, kurie iš tikrųjų atsiskleistų kaip savikritika, taigi autorius sako, o skaitytojas turėtų patikėti – tai buvo savikritika, „kaip sakoma, ne tik parodžiau, bet dėl aiškumo dar pirštu dūriau“. Dažni autoriaus „humoristiniai“ protrūkiai palaiko ekspresyvų ir netolygų romano tempą, kitur jie išlenda nerangiu, pretenzingai įkomponuotu sąmoju: „Priklydusi mintis vėlek leido atsipalaiduoti, todėl gūžtelėjimą palydėjau šypsniu, tegul ne Melo Gibsono, bet ir ne grimasa“.

Romano problematika atskleidžiama (pridengiama?) pasakojimo pasakojime principu, tai, rodos, turėtų sukurti tam tikrą distanciją tarp rašančio rašytojo, rašančio personažo. Tokioje projekcijoje patogiai gvildenamos svarbiausios problemos: kūryba ir kritika, alkoholizmas ir luošumas, nuolat sprendžiant giluminę autobiografiškumo dilemą. Man tai rūpi, nors autorius nemato reikalo kalbėti apie autobiografiškumą – viename interviu jis teigė: „Kai numiręs būsiu paskelbtas klasiku, kas nors bandys nagrinėti romanus ir ieškoti, kas buvo prototipas. Tačiau kūryba – upė, kurią maitina daug neįvardytų šaltinių. Ieškoti autobiografiškumo nėra reikalo“. Dėl tokių toliažiūrių teiginių galima ginčytis iki užspringimo, o distancija romane ryškėja labai pamažu, galbūt dėl tos priežasties, dėl kurios J. Šikšnelio personažas labai puikiai sutaria su pačiu autoriumi – „poetams diktuoja mūzos, kurios tupi ant peties, o prozininkams niekas nediktuoja...“.

Autobiografijoje slypi pagrindiniai kriterijai – kodėl ir kas kuriama, juolab kad kūrybiškumo problema romane nuolat akcentuojama. Žinoma, esti kūrėjų, optimaliai panaudojančių savo patirtį, bet niekada „tas noras išsilieti“ negali užgožti laisvos autoriaus, o ir skaitytojo fantazijos. Viena autobiografinio tembro problemų – kūrybos proceso ir kritikos antiproceso problema. Pagrindinis veikėjas – rašantis prisiminimus ir fantazijas apie uošvį, kuris su fotoaparatu iš apribų gyvenimą kuria. Kūryba traktuojama kaip profesionalus melas, plėtojant šią mintį, kaip įprasta romane, neužmirštama „pirštu pabaksnoti“: „Norint gerai parašyti, nei fiziologijos, nei anatomijos neprireikia. Užtenka dviejų dalykų: arba vykusiai sumeluoti, arba vykusiai pasakyti teisybę. Bet geriau sumeluoti. (...) Nedaugeliui tas pavyksta, o savęs, ginkdie, nepriskiriu prie tų laimingųjų (...)“. Siejamos luošumo ir kūrybos kritikos problemos: „Įkrito širdin vieno leisgyvio (...) klasiko viešas pagrasinimas, jog baigiau išnaudoti savo nelaimės temą, kuria ilgą laiką pavyko spekuliuoti ir virkdyti kaimo moterėles“.

Apskritai toks atkaklus kančios reflektavimas (personažas luošas „per visus galus“ – berankis, sergantis alkoholizmu) šiuolaikinėje literatūroje kiek nešiuolaikiškomis priemonėmis (realizmo ir socialumo sekimas) potencialų skaitytoją gali įvaryti į kampą. Taigi, nors esu ne ta, autoriaus vadinama „už šimtą gramų“, bet tam tikru atžvilgiu drįsčiau sutikti su vieno personažo (?) mintim – „luošumas tavo viduje, ypač smegeninėje“. Nes tokių personažų gyvenime pilnos pakampės, jie nebūtinai turi tapti grožinės literatūros personažais (juo labiau herojais), tokios kančios transformacijos, intensyviai peršamos skaitytojui, skamba kiek neadekvačiai. Misija paprotinti, žmoniškumą pabudinti? To galima siekti ir kitomis priemonėmis – ne grožine kūryba, arba kitomis priemonėmis grožinėje kūryboje – ne tokiu tiesioginiu moralizavimu. Kančios bei pagiežos metamorfozės į detaliai aprašinėjamus abstinencijos bei perviršio priepuolius, atrodo, kiek atgyvenusi literatūrinė raiška: ar ši tema dar neišgvildenta (bent jau remiantis realizmo tradicija), ar apskritai turi būti eksplikuojama kaip literatūros, meno kūrinio objektas, ypač tokiu tiesmuku tonu?

Atviras seksualumo demonstravimas mūsų katalikiškoje visuomenėje sietinas su „žemojo“ smalsumo patenkinimu, romane pernelyg neintriguoja, nešokiruoja šnekamosios brutalios lytinės (ne lyrinės) leksikos vartojimas literatūrinėje kalboje: „Seksas atsirado iš pagirių košmarų (kai labai bloga, imi galvoti apie gražius dalykus, tada palengvėja) ir yra organiškai įaugęs į kūrinio audinį“. Nuo vulgariosios leksikos puldinėjama į kitą kraštutinumą – didaktinių atspalvių stilistiką, taip užrakinama grožinio kūrinio fantazijos ir pojūčio galimybė: „Apverstu pasaulio vaizdu nustebti nebuvo ko – nuo vaikystės mėgdavau susilenkęs žiūrėti sau pro tarpkojį, tarytum norėdamas palyginti, ar tai, ką matau stovėdamas vertikaliai, skiriasi nuo apversto vaizdo. Žinia, tik lyginant du reiškinius gimsta tiesa“.

Šioje semantinėje visumoje plėtojama gyvenimo apribų, žmogaus apribų, apribų romano idėja – nepaviršutiniška būtis ligos, nuotraukos ar teksto pavidalu įgauna naują pavadinimą, tai kuriama besikartojančiomis (atpažįstamomis) metaforomis bei epitetais: „Tu esi tuščia vieta – apribas, ne žmogus, jei negali pasirūpinti namais, vaikais ir netgi savimi...“, „keturių aukštų statinį, sumūrytą iš mūsų skausmų“ ir panašiai. Na, knygas skaito ir tas, kuris siekia atrasti, ne tik atpažinti, pasigėrėti, ne tik įsisąmoninti... O atradimų čia ne marios, pastraipos užbaigiamos, tekstas tvarkingai apgaubiamas tuo pačiu motyvu – matyt, kad autorius nuoširdžiai „šukuoja mintis“. Bet ne kiekvienas skaitydamas pasijus apšlakstytas isopu, greičiau lyg basas karštyje stypčios ilgu žvyro keliu, o kelio galo nebus nematyti...

Žinoma, menkiausias pozityvus aspektas gali pateisinti kiekvieną reiškinį... Bet negi šiuolaikinėje civilizacijoje brandus ir pusėtinai gabus berankis ar fotografuojantis alkoholikas – pats baisiausias reiškinys ir pats įdomiausias personažas?