
J. Baltrušaičio kūryba – ne itin populiari, ne itin nagrinėjama mokyklos suole ir ne itin pažinta. Kažin kas dėl to kaltas? Ar tai, kad pats rašytojas didesnę dalį literatūros parašė ne lietuvių, o rusų kalba? Ar tiesiog nesugebame suprasti šio genialaus kūrėjo ir jo propaguojamų vertybių vien dėl to, kad esame modernaus laikmečio atstovai su etikete „veiklūs, žavūs ir drąsūs“? O galbūt mums visos tos vertybės tapo svetimos, vien šalti ir bereikšmiai žodžiai? Ar tam, kad tai suvoktume, reikėtų gerokai „pasiknisti“ savyje ir ilgai ieškoti atsakymo į tai, kas yra vienatvė, gyvenimiškasis pradas, gyvenimo – mirties materija, būties vientisumas, iškylantis aukščiau visko, žmogaus gelmė?
Jei tik dar labiau susipainiojote tarp šių sąvokų ar jas girdėjote du, o gal tik vienąkart, tuomet siūlyčiau Jums pradėti pažintį su J. Baltrušaičiu nuo jo poezijos rinkinių „Žemės laiptai“, „Kalnų takas“, „Lelija ir pjautuvas“, „Ašarų vainikas“, „Aukuro dūmai“. Na, o tie, kuriuos galėtume apibūdinti kaip lietuvių poezijos fanatikus, kritikus, besidominčius ir analizuojančius ne tik poetų, lyrikų atskirus kūrinius, bet ir jų kūrinių analizę siejančius su tam tikrais kūrėjo gyvenimo faktais, peripetijomis, jausmais ir išgyvenimais, gali pasigardžiuodami skaityti G. Mikelaičio sudarytą ir parengtą knygą apie J. Baltrušaitį „Apimti žmogų iki dugno“.
Paties J. Baltrušaičio parašyti straipsniai, skandinavų ir kai kurių rusų rašytojų literatūros kritikos rašiniai atskleis kūrėją ne tik kaip poetą, bet ir tam tikra prasme kaip publicistą, diplomatišką ir konstruktyvų literatūros vertintoją. Jo laiškai draugams itin įdomi ir vertinga knygos dalis. Čia taip pat aptariami įvairiausi klausimai, susiję su literatūra, neišvengta ir tos pačios literatūros kritikos, bet jei sugebėsite laiškų eilutėse perskaityti, kad J. Baltrušaitis buvo nuostabios ir ramios sielos žmogus, tuomet daug ką suprasite ir atrasite iš naujo, daug lengviau bei giliau suvoksite jo poeziją.
Jei visa tai nusibostų, bet kada galite atsiversti knygos skyrių „Apsakymai“. Nors jų tik trys, bet vieno karto perskaityti nepakanka. Su kiekvienu nauju skaitymu atrasite kažką naujo, ko net nesitikėjote skaitydami paskutinįkart. Anot kritikų, J. Baltrušaitis nėra aktualus plačiosioms skaitytojų masėms. Ir su tuo reiktų sutikti. Tik retas iš mūsų taip gerai pažįsta save ir turi didelį intelektualinį potencialą suprasti „gyvenimą tyloje“ ir neišsemiamas žmogaus gelmes.
Ką reškia „apimti žmogų iki dugno“? Kodėl taip sunku suprasti J. Baltrušaičio kūrybą?
„Amžinas žiede, motina žeme,
Margą vainiką tau amžiai lemia...“
Galbūt vienas raktų į šiuos atsakymus bus J. Baltrušaičio „Apimti žmogų iki dugno“ estetika, literatūros kritika ir jo kūrybos vertinimai.