Apie Kotryną, jos angelą, musę Zosę ir kt.

Tai pirmoji Bernardinai.lt knyga vaikams. Aurelija Umbrasienė skaitytojams žinoma kaip Bernardinai.lt autorė, rašanti religine bei šeimos tematikomis. Praėjusį rudenį ji debiutavo ir kaip vaikų rašytoja. Aurelija orientuojasi į jaunesnį skaitytoją, siūlydama ne tik gražiai apipavidalintą
ir iliustruotą, bet ir širdimi parašyta knygą. Ypač džiugu, kad autorė sugeba atsispirti keistai madai vaikams permesti suaugusių pasaulio cinizmą. Esą knygas vaikams juk perka tėveliai, kuriems tos knygos taip pat turi būti įdomios. Na, o įdomu tada, kai kažkas keikiasi, mušasi, šėlioja... A.
Umbrasienė tęsia G. Morkūno vaikiškos literatūros tradiciją, kurioje žavimasi šviesa, gėlėmis, o ne dėmėmis ir piktavaliais pokštais.

Pati A. Umbrasienė, paprašyta trumpai apibūdinti, apie ką jos knyga, atsakė taip: „Ši knyga pasakoja apie mergaitę, kurios širdį atrakino... angelas. Pasirodo, kartais širdelės būna užsirakinusios, ir tada labai sunku atlikti kokį gerą darbą... Tačiau angelas susitelkė ne tik ties Kotrynos širdimi – jis pagelbėjo ir ne vienam mergaitės namuose esančiam svarbiam daiktui, dūsaujančiam dėl įvairiausių iškilusių sunkumų. Na, o musei Zosei angelas taip pat negailėjo patarimų, - regis, jų nugirsti pokalbiai gali būti naudingi ir mielam skaitytojui.“

Knyga labai “mergaitiška” ir nei autorė, nei leidėjai nemano, kad nekorektiška, jog vaikai gimsta berniukais ar mergaitėmis, o ne nekatrosios giminės būtybėmis, kurie paskui pasirenka savo lytį.

Kotryna yra mergaitė ir, mano įsitikinimu, labiausiai artima kitoms mergaitėms. Tiesa, tai nereiškia, kad knyga neverta berniukų dėmesio. Juk svarbu sužinoti, kaip gyvena ir apie ką svajoja mergaitės. Taip pat ir bet kuris berniukas norėtų pasikalbėti su angelu ir su muse Zose.

Pasakojimas apie mergaitę Kotryną žavus ir tuo, kad būtent ši herojė davė vardą ir pačios autorės dukrelei, kuri, beje, charakterio bruožais labai panaši į linksmą knygelės heroję.

Knygelė kviečia nepamiršti,jog „kiekvienas, gimdamas į šią žemę, atsineša su savimi ir laimę, bet, deja, dažnai jos nepastebi arba ima ieškoti ten, kur jos nėra...“