Apie gramatologiją

Kokiomis sąlygomis galima gramatologiją? [...] Su sąlyga, kad mes žinome, kas yra raštas ir kaip galima sutvarkyti šios sąvokos daugiabalsiškumą. Kur prasideda raštas? Kada jis prasideda? Kur ir kada pėdsakas - raštas apskritai - bendra šnekos ir rašto šaknis pavirsta „raštu“ siaura, įprasta to žodžio prasme? Kur ir kada pereinama nuo vieno rašto prie kito, nuo rašto apskritai prie rašto siaurąja to žodžio prasme, nuo pėdsako prie rašmens, nuo vienos grafinės sistemos prie kitos, o grafinio kodo lauke - nuo vieno grafinio diskurso prie kito?

„Apie gramatologiją“ (1967) - vienas svarbiausių XX a. prancūzų filosofijos tekstų, su kuriuo prasidėjo poststruktūralizmo epocha. Jis įsteigė naują filosofinei analizės būdą – dekonstrukcionizmą. 7-ajame dešimtmetyje buvo imtasi dekonstruoti Vakarų metafizinį mąstymą, kuris rašto nenaudai teikė privilegiją šnekai. Šioje knygoje jam atstovauja Saussure'as, Levi-Straussas, Rousseau. Laikui bėgant dekonstrukcinės analizės laukas išsiplėtė: ji ėmėsi psichoanalizės, teisės, politikos, etikos, religijos, plastinių menų, literatūros.

Jacąues'o Derrida (Žako Derida, 1930-2004) kūryba, kurią sudaro daugiau nei 80 darbų, išverstų į daugelį kalbų, be paliovos intriguoja, piktina, gąsdina ar žavi skaitytojus. Ši knyga mus grąžina į jo kūrybos pradžią, kur dekonstrukcionistinė mintis dar itin skaidri ir nėra rizikos pamesti jos siūlą retoriniuose labirintuose.

Pirmoji šios esė dalis „Raštas iki rašto“  stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų.


Kritinės sąvokos išbandomos antrojoje dalyje „Gamta, kultūra, raštas“. Tai, jei norite, išbandymas pavyzdžiu, nors ši sąvoka, griežtai kalbant, netinkama. Tad kantriai ir lėtai reikėjo pateisinti pasirinkimą ir įrodyti būtinybę to, ką vardan patogumo dar vadiname pavyzdžiu. Kalbame apie to, ką galbūt galėtumėme pavadinti Rousseau epocha, skaitymą. Tai tik eskiziškas skaitymas: iš tiesų, turėdami omenyje analizės būtinumą, problemų sudėtingumą, mūsų sumanymo prigimtį, manome, jog pagrįstai suteikėme privilegiją trumpam ir mažai žinomam tekstui „Esė apie kalbų kilmę“. Turėsime paaiškinti, kokią reikšmę suteikiame šiam kūriniui.


Mūsų skaitymas lieka neužbaigtas dar ir dėl kitos priežasties: nors nepretenduojame iliustruoti naują metodą, dažnai susidurdami su sunkumais, mėginame parodyti kritinio skaitymo problemas. Jos glaudžiai susijusios su pagrindiniu šios esė tikslu. Mūsų atliekama Rousseau teksto interpretacija tiesiogiai priklauso nuo rizikingų pirmos dalies teiginių. Šie teiginiai reikalauja, kad skaitymas bent jau pagrindine savo kryptimi išvengtų klasikinių istorijos kategorijų: be abejo, idėjų istorijos bei literatūros istorijos, bet galbūt visų pirma filosofijos istorijos klasikinių kategorijų.


Savaime suprantama, kad tuomet, kai šios pagrindinės krypties nesilaikėme, privalėjome gerbti klasikines normas ar bent mėginti tai daryti. Nors šios apibrėžtys iki galo neišsemia žodžio epocha, turėjome ją laikyti tiek struktūrine figūra, tiek istorine visuma.. Taigi stengėmės susieti abi šias dėmesio reikalaujančias formas, tuo būdu kartodami klausimą apie tekstą, jo istorinį statusą, jo nuosavą laiką bei erdvę. Iš tiesų ši praėjusi epocha yra visiškai konstituota kaip tekstas tam tikra šių žodžių, kuriuos dar turėsime apibrėžti, prasme. Kad ji kaip tokia išsaugo perskaitomumo ir modelio veiksmingumo vertes, kad ji tuo būdu suardo eilutės laiką arba laiko liniją - būtent tai norėjome pasiūlyti, tuo pat metu tirdami (idant galėtume į jį atsiliepti) „šiuolaikinio etnologo“ deklaruojamą rusoizmą.

(Knygos įžanga)