Antrasis medaus mėnuo

Daugelis vidutinio amžiaus porų sunkiai prisitaiko prie pokyčių gyvenime, pavyzdžiui, jų vaikams pradėjus savarankišką gyvenimą. Pasižiūrėkite į Edę Boid: jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, nesusipratimai veja vienas kitą, o pati Edė tampa kupina ilgesio ir nerimo, kai dvidešimt dvejų metų Benas, paskutinysis iš trijų suaugusių jos vaikų, palieka tėvų namus. Jis išsikrausto gyventi su savo drauge į Valtamstovą, esantį vos už kelių traukinio stotelių, tačiau Edei atrodo, jog jis toli lyg Mongolijoje.

Raselas, Edės vyras, slepia po Beno išsikraustymo jaučiamą palengvėjimą ir tikisi, jog jie pagaliau galės pradėti kokybišką santuokinį gyvenimą. Jo manymu, Edė perlenkia lazdą. Jis pataria jai pasinaudoti puikia galimybe vėl grįžti prie savo aktorės karjeros. Tuo tarpu Edė nėra tuo taip įsitikinusi. Savo seseriai Vivjenai ji sako „negalinti lyg niekur nieko pereiti nuo Beno ilgėjimosi prie tiesiog buvimo ištekėjusia“.

Edės vaikai Metas, Roza ir Benas taip pat išgyvena stresinį laikotarpį: Metas, vyriausias iš jų, pergyvena dėl pinigų ir santykių su savo drauge Rūta, kuri itin sėkmingai kopia karjeros laiptais, tad nutarė įsigyti brangų ir ištaigingą butą šalia Teit Moderno, kai tuo tarpu Metas negali sau to leisti. Roza vis nesusiranda mėgstamo darbo, jai nesiseka išlaikyti romantiškų santykių, nepavyko ir pačiai tapti savo gyvenimo valdove, mat jai atrodė, kad ši savybė įgaunama automatiškai augant. O paliekantis namus Benas galiausiai supranta, jog gyvenimas bute su griežta draugės motina nėra visai toks, kokio jis tikėjosi.

Visi susidūrė su vienokiais ar kitokiais sunkumais ir išvargo besistengdami juos išspręsti. Taigi Raselas ne itin nustemba, kai vienas po kito vaikai prašosi priimami atgal į tėvų namus ir kartu atsitempia ir savo fizinį bei emocinį bagažą. Prie viso to dar prisideda ir Lazlas, atsitiktinai atklydęs dvidešimt kelerių metų benamis, atrodantis kaip „berniukas iš pasakos“. Jį išgelbėjo geraširdė Edė, sutikusi jį Šiaurės Londone, vaidindama ponią Alving spektaklyje „Vaiduokliai“.

Akivaizdu, kad laikai pasikeitė, tad grįžimas į vaikystės lizdą nėra visiškai toks, kokio tikėtasi. Prasideda kivirčai dėl nuomos mokesčių, namų ruošos darbai neatliekami, o maisto produktai pamiršdami nupirkti. Sugrįžus vaikams, Edė jaučiasi sutrikusi; tai visai kas kita nei džiaugsmas, kurio ji tikėjosi. Tuo tarpu Benui atrodo, jog namuose nebėra buvusios darnos. Nebeliko bendrumo, toks jausmas, kad čia kartu gyvena grupė visiškai tarpusavyje nesusijusių žmonių.

Rašytoja Džoana Trolop sumaniai vaizduoja tokią mielą, mylinčią ir ekscentrišką šeimą, plaukiančią per permainingus ištikimybės, pareigų ir prisirišimo šeimai vandenis. Raselas, kairiųjų pažiūrų aktorių agentas, turi praktišką požiūrį į šeimos gyvenimą, tuo tarpu neurotiška Edė save mato kaip „dirbančią aktorę, kuri imsis bet ko, jei tik tai bus suderinama su jos pareigomis vaikams.“ Visą savo gyvenimą ji praleido sukdamasi tame pačiame rate, stengdamasi tvarkyti suklerusį namą, aprūpindama vaikus ir vis dėlto trokšdama kažko daugiau. Raselas susidomėjęs stebi, kaip Edė sprendžia jai iškilusią dilemą. Ji praleido savo gyvenimą būdama motiniškų džiaugsmų kankine, jos dėmesio centre visuomet buvo vaikai. Jis baiminasi, jog visi tie auklėjimo metai bus ją pakeitę, kad ji „nebeprisimins, ką reiškia būti tiesiog ištekėjusia, koks tai buvo jausmas norėti būti ištekėjusia.“

Rašytoja meistriškai kapstosi po santuokos vidutiniame amžiuje problemas, iškreipdama šios visiškai paprastos šeimos norus, poreikius ir troškimus. Jai pavyko įkvėpti veikėjams be galo daug gyvybės, ypač – pasimetusiai Edei, moteriai, norinčiai patirti dar vieną nusilenkimą žiūrovams vietinio teatro prožektorių šviesoje. Raselas lygiai taip pat yra žavingas, santūrus, atsakingas vyras, tvirtai įsitikinęs, jog, vieną kartą išėjus iš namų, nebegalima į juos ir vėl sugrįžti.

Situacijos dramatizmas kyla iš pasirinkimų sunkumo bei tylių kasdieninių Boidų šeimos narių darbotvarkių. Dž. Trolop yra įžvalgi žmogaus prigimties stebėtoja. Jai pavyko apimti visus veikėjų troškimus, jų netikrumo jausmą bei nupiešti šiuolaikiniame pasaulyje pasimetusios socialinės grupės, desperatiškai ieškančios atsakymų ir paramos pasaulyje, kuriame „ne pokyčiai, o pripratimas prie jų sukelia skausmą“, portretą.