Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos

Lietuvių Bolívaras: kur jūsų ginklai?

Masinių socialinių judėjimų mitologija Lietuvos istorijoje niekada nebuvo stipri. Visada viską užgniauždavo alkano visaėdžio didžiosios prievartos struktūros simbolio – geležinio vilko – metafora, saldus bernelio kareivėlio ir mergelės gegutėlės porelės simbolis arba bejėgystę įkūnijanti graudi motulės rauda prie nulaižyto priemenės lango.

Į tokį verksmingą mūsų istorijos semiotinį kvadratą yra įsibrovę du galingi vyrai – kunigas ir plėšikas. Antanas Mackevičius ir Tadas Blinda. Vienas iš medinės sakyklos per 1863–1864 sukilimą rėždavo patriotinius pamokslus, o paskui su dalgiais ginkluotais vyrais eidavo ginti žemės ir laisvės, kitas pleškindavo dvarus, kaip tikras markizo de Sade’o įpėdinis plakdavo rimbu bajorų elito užpakalius ir linksmindavosi tokiose gaivalingose orgijose, kokių dar nebuvo regėję Žemaičių miškai.

Atgavus nepriklausomybę apie Blindą yra rašęs, matyt, tik poetas Mantas Gimžauskas („Tadas Blinda / elektriniu botagu / čaižo Lietuvą / ir daro Žemaitiją / per šikną“). O kunigo revoliucionieriaus Mackevičiaus atminimą saugo nebent Kėdainių rajono Paberžės kaimas, kurio abu posovietmečio klebonai – Tėvas Stanislovas ir kunigas poetas Skaidrius – ne kartą įrodė turintys nepalyginti daugiau drąsos sakyti tiesą nei su pasaulietinės valdžios ydomis suaugusi Bažnyčios hierarchija.

Nors Gedimino Ilgūno monografija beveik niekuo nesiskiria nuo kitų dažnai nuobodokų istorijos cecho leidinių ir, be faktografinės medžiagos, joje nieko naujo nerasi, pats Antano Mackevičiaus fenomenas turėtų kelti šiurpą visų laikų imperialistams, kolonizatoriams ir jų parankiniams. Jį kartu su Kostu Kalinausku, Zigmantu Sierakausku ir Emilija Pliateryte turėtume gerbti lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos revoliucionieriai gerbia Simóną Bolívarą (dabartinės Venesuelos krikštatėvį, kurio vardu pavadinta Venesuelos liaudies revoliucija), o meksikiečių sapatistai – savo protėvį Emiliano Zapatą.

Deja, savo kėdes, o ne garbę saugantys istorikai nedrįsta kalbėti apie liaudies didžiavyrius – jie mieliau pliurpia apie nacionalinę tapatybę, kiršina bendrapiliečius ir kursto valstybinės ideologijos ugnį. O žmonėms juk reikalinga kolektyvinė, vienijanti socialinė atmintis. Tokią atmintį mūsų istorikai, karštligiškai besiblaškantys tarp nacionalistinio Vilniaus ir globalistinio Briuselio, stengiasi ištrinti savo begalinėmis ir dažnai tarpusavyje besipjaunančiomis tautinių skirtybių interpretacijomis.

Ką gi. Mūsų atmintis – prieš jūsų interpretacijas. Mūsų atmintis nesilankstys ir niekam nelaižys rankų ar dar kokios nors vietos. Nekalbu apie iškrypėlišką nacionalizmą, kuris vis labiau populiarėja, dosniai maitinamas geradarės tautinės valstybės. Kalbu apie visuotinę kovą prieš socialinį išnaudojimą. Prieš turčių priespaudą kovėsi jau daug žmonių kartų, tad jų palikimu privalo pasinaudoti tiek dabarties, tiek ateities kartos, juk joms reikės kautis su didžiausia mūsų laikų tironija – globaliu kapitalizmu.

P. S. Gal tai likimo ironija, bet šiais metais netoli Paberžės į stovyklas rinkosi antikapitalistinio judėjimo aktyvistai. Mackevičiaus ir jo karių – didvyriškai prieš caro valdžią kovojusių valstiečių – krauju apšlakstyta žemė duoda naujų vaisių. Galbūt tai naujo socialinio protesto želmenys.