Antakalnio vigilijos

Neseniai 80-ties metų jubiliejų atšventęs, Algimantas Baltakis ant naujos rinktinės „Antakalnio vigilijos“ viršelio iš Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos į mus žvelgia taip, tarsi delnuose laikytų visą ilgą ir įdomų savo gyvenimą. Poetas, sustingęs laike. Žmogus, kurio žodžiai tapę dainomis, įsmigę į širdis, prisimenami ir mylimi.

Kai dabar, paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie Medininkų žudynes, šis nusikaltimas perkvalifikuotas į karo nusikaltimą, pranašiškai atrodo 1991 m. liepos 31 d. Nidoje A. Baltakio parašytas eilėraštis „Medininkai“: „Ištversim, / viską ištversim. / Ir dar kitiems pasakysim: / ištvėrėm!“ („Medininkai“, p. 43)

Poetas turbūt yra tas žmogus, kuris turi ištverti daugiau nei kiti. Tik tada jo poezija tampa gyvu žodžiu, o ne oficiozine mantra. Juk vigilia (lot. „budrumas“) –­ tai ir naktinė malda, ir kažko svarbaus išvakarės, lydimos sakralinės poezijos, tylos meditacijos. Vigilija – tai ir mirusiajam kalbama malda judaizme ir krikščionybėje, primenanti tibetiečių „Bardo Thodol“, Egipto Mirusiųjų knygą.

Mitologija, religija, nekategoriška saviieška A. Baltakį daro išskirtiniu poetu –­ pavargome nuo didaktų. Jo Gyvatė yra ir mirties, ir gyvybės deivė, nes „atimti gali tik tas, kas ir duoda“ („Mitologija: Deivė Gyvatė“, 1991 m. liepos 29 d., Nida, p. 41).

Ieškant vilties, visada gera pasinerti į (mitologinio taip pat) Antakalnio gyvenimą, kuris sudarytas „iš mažų rūpesčių, iš nedidelių džiaugsmų, iš lengvų judesių, iš pageltusių klevo lapų“ („Dabar mano gyvenimas...“, 1997 m. spalio 13 d., p. 153).

Mes esame stiprūs žmonės, tiki poe­tas: „Ir tu nepražūsi, žmogau. / Esi juk prie šalčio pripratęs. / Duok, Dieve, vilties ir sveikatos. Ir nieko neprašom daugiau“ („Žvirblių žiemavietė“, 2004 m. spalis, p. 203).

Nebetariame „labas“, nebesakome „sudie“. Tik norime „anglišku papročiu išeiti tylomis, kad niekas net nepastebėtų, jog išėjai“ („Su savim tamsoje“, 2009 m. spalio 10 d., p. 208).