Ant sapnų tilto

Spėju, kad didžiajai daugumai jūsų nors vieną kartą gyvenime yra tekę naudotis visuomeniniu transportu. Tarkim, išklerusiu troleibusu numeris penki Vilniuje, maršrutas Stotis - Žirmūnai. Kaip žinia, šis maršrutas ypatingas tuo, kad jungia du ypatingus taškus. Stotį ir Kalvarijų turgavietę. Todėl aukščiau minėtasis maršrutas įgyja dar vieną itin svarbų vaidmenį. Tai liaudiškas BNS, liaudiška ELTA.

Kodėl čia apie tai kalbu? Nes knygos stilius labai primena tuos pensininkus, neturinčius su kuo pasidalyti savo nuomone. Apie demoralizuotą „šiuolaikinį jaunimą”. Kainas, kurios visada per didelės, ir pensiją, kuri amžinai per maža. Politiką. Pornografiją. Amerikonizmą lietuvių kultūroje ir holywoodišką kinų repertuarą.

Taip. Viskas blogai. Valstybė neremia kultūros. O ir ta pati kultūra pasidarė kažkokia įtartina. Masinė. Nupopsėjusi. Bedievė. Materialistinė. Taip, mano mielieji, degsit pragare už visas nuodėmes.

O juk galima galvoti ir kitaip. Vieniems priimtinesnis sudievintas Čiurlionio ar Saukos menas, kitiems - žemiškai pūvančios Damiano Hirsto karvės. ŠMC parodo ne tik neaiškių skandinavų videoinstaliacijas, bet ir Eidrigevičių. Anaiptol ne visus jaunuolius užvaldė falocentrizmas, ir ne visos merginos parsidavinėja Vokietijos „inteligentijai“. O tame pačiame Internete galima rasti ne tik pornosaitų, bet ir, tarkime, „7 meno dienas“. (Tiesa, ar dar ilgai - neaišku. Keistas net man atrodo spaudos rėmimo fondo sprendimas remti internetinę svetainę, talpinančią kultūrinius leidinius, bet neremti tų laikraščių bei žurnalų leidimo). Onė Baliukonė nepalieka vietos kompromisams.

Toks tad būtų mano komentaras pirmajai, eseistinei, knygos daliai. Negaliu pasakyti, kad supratau, kam knygoje įdėtas pokalbis su knygos autore, greičiau suveliantis, nei ką nors paaiškinantis. Ir tolimesnės dalys, sapnai, regėjimai, svaičiojimai apie aukštas materijas. Tai apsinuoginimas, ir bereikalingas apsinuoginimas. Tai taip asmeniška, kad nedrįstu jų aptarinėti. Tačiau patvirtina mano susikurtą rašytojos portretą - išsilavinusios, inteligentiškos, tačiau tarsi pakabintos būtajame laike, moters portretą. Gyvenančios be televizoriaus ir kasdien apraudančios kovos lauke kritusią Lietuvos Radijo trečiąją programą ir brangius bilietus į Filharmoniją.

Reziumuojant - padovanokite šią knygą savo seneliams, ir galite būti tikri, kad kitą Onės Baliukonės knygą jie nusipirks patys.