Anglo-American poetry of high modernism

Džiugu, kad pagaliau Lietuvos akademiniam skaitytojui, kaip, beje, ir platesnių kultūrinių-literatūrinių horizontų „pasauliečiui“, pateikta rimta ir išsami studija, atskleidžianti sudėtingą anglosaksiškosios modernistinės poezijos fenomeną. Izolda Gabrielė Geniušienė tyrinėjimo objektu pasirinko be galo įspūdingą vienų sudėtingiausių XX a. anglų ir amerikiečių poetų – Williamo Butlerio Yeatso (1865–1939), Thomo Stearnso Elioto (1888–1965) ir Ezros Loomiso Poundo (1885–1972)– kūrybą.

Monografiją autorė pradeda modernistinės literatūros problemiškų chronologinių rėmų svarstymu, kritiškai įvertindama įvairių pasaulio mokslininkų nuomones. Kadangi daugiausia dėmesio skiriama aukštajam, arba brandžiajam, modernizmui, pasitelkdama svarius mokslinius argumentus I. G. Geniušienė tvirtina, kad tobuliausi modernistinės poezijos kūriniai išvydo pasaulį tik po Pirmojo pasaulinio karo. Reikėtų akcentuoti, kad monografija skiriama skaitytojams, jau išėjusiems modernizmo pradžiamokslį. Joje gvildenami sudėtingi teoriniai klausimai, nušviečiantys modernizmo, kaip svarbaus ir unikalaus ne tik literatūrinio, bet ir apskritai kultūrinio reiškinio, tendencijas bei evoliuciją. Autorė pateikia literatūrologines įžvalgas, įvesdama spalvingą avangardistinių meno srovių – impresionizmo, simbolizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo, siurrealizmo, dadaizmo ir t. t. – kontekstą.

Grynosios modernistinės poezijos kūrėju I. G. Geniušienė pagrįstai vadina amerikiečių poetą Poundą. Anot autorės, jo kūryba – tai „aukštasis modernizmas par excellence“. Šio poeto eilių hermeneutinei analizei skiriama daugiausia vietos. Tuo tarpu eilės tvarka (tai, be abejo, daroma tikslingai) jam skiriama paskutinė monografijos dalis. Beje, reikėtų paminėti, kad poeto vardas pasirodo jau pirmame skyriuje „Judesys, atmintis ir mitas“ („Movement, Memory and Myth“), kuriame analizuojama britų poeto Yeatso poezija. Autorė primena, kad ne veltui kritikas Johnas Tytellas Poundą vadina „modernizmo pribuvėja“, nes jo asmenybė, erudicija, talentas ir kūrybinis impulsas, nuolat atviras naujovėms, veikė ir vėlyvąjį Yeatsą, ir Elioto kūrybinį metodą.

Autorė įtikinamai atskleidžia anglų ir amerikiečių modernistinės poezijos specifiką, ypač akcentuodama čia išryškėjantį dviejų literatūrinių srovių – simbolizmo ir modernizmo – dialogą. Štai Yeatso atveju šiame dialoge pagrindinis išlieka simbolizmo balsas. Autorės teigimu, šio poeto eilėraščiai yra be galo „turtingi multidimensinių simbolistinių konotacijų“, kurios tampa transcendencijos, grynojo universalaus Grožio buveinės sugestija.

Tyrinėdama Yeatso kūrybą, I. G. Geniušienė daug dėmesio skiria mito vaidmeniui simbolistinėje (vėlesniuose skyriuose) ir modernistinėje poezijoje. Pasitelkusi pasaulinio masto mitokritikų įžvalgas, autorė daro išvadą, kad „mitas demonstruoja simbolinę prigimtį, jis sugestijuoja plačią reikšmių gamą“. Būtent simbolinė prigimtis daro mitą interpretuojamą, jame vaizdas suvokiamas kaip prasmuo, nurodantis tam tikrą reikšmę. Nuolatinė mito dabartis remiasi tuo, kad jis gali būti interpretuojamas. Svarbu pabrėžti, kad šiame skyriuje (kaip, beje, ir kituose) pateikiama solidus mokslinis teorinis pagrindas ir gausios poetinių tekstų interpretacijos.

Pravartu prisiminti, kad mokslininkės analizuojami autoriai buvo aukšto lygio eruditai ir teoretikai. Todėl jų kūrinių hermeneutinė interpretacija neįmanoma be nuodugnesnių filosofijos studijų, o tai, be jokios abejonės, rodo didelę literatūrologės erudiciją. Darbe pristatomas filosofinis kontekstas stulbina savo horizontais: pradedama Platonu ir neoplatonikais, toliau – A. Schopenhaueris, H. Bergsonas, F. Nietzsche, W. Jamesas, W. Pateris, psichoanalitikai Z. Freudas, C. G. Jungas, orientalistinė filosofija ir t. t. Į modernistinį poetinį tekstą taip pat žvelgiama ir iš autorės gyvenamo laikotarpio filosofinės perspektyvos – per J. F. Lyotard’o, H. G. Gadamerio, P. Ricoeuro, J. Baudrillard’o filosofiją. Tai garantuoja aukštos kokybės interpretaciją.

Antroji monografijos dalis „Kalba kaip T. S. Elioto pasaulio išraiška“ („Language as the Expression of the World of T. S. Eliot“) remiasi Gadamerio idėja, kad žmogaus patirtyje lemiamą vaidmenį vaidina kalba, tai gerai suprato ir poetai modernistai. Ypač glaudų ryšį autorė randa tarp anglų ir amerikiečių poeto Elioto ir šių laikų vokiečių filosofo hermeneuto Gadamerio įžvalgų. Jie abu pabrėžė be galo svarbią kalbos, istorijos ir tradicijos sąveikos reikšmę. I. G. Geniušienės atlikta originali Elioto poetinių tekstų interpretacija yra pagrįsta Gadamerio teorija, teigiančia, kad diskursas neturi ribų ar baigties. Elioto eilėraščių ir poemų analizė parodo, kad poetinis tekstas peržengia savo laikotarpio konteksto ribas ir išgyvena nenutrūkstantį atsinaujinimo procesą, tolydžio atsiverdamas naujoms interpretacijoms. Literatūrologė taip pat remiasi prancūzų hermeneuto Ricoeuro atskleista esmine literatūrinio teksto interpretatoriaus pozicija – veidu į tekstą. Ji pasitelkia ir labai svarbų hermeneutinės analizės principą – reikšmės visumos atskleidimą visais reikšmės aspektais. Kritikė labai įtikinamai parodo, kad pagrindinė Elioto poetinė medžiaga yra būtent žodžiai, leidžiantys patirti sąlytį su transcendencija. Autorė išryškina Elioto poetinio žodžio paieškas, pagrįstas poezijos žodžio ir Dievo žodžio paralele.

Trečioji monografijos dalis atskleidžia grynosios modernistinės poezijos atstovo Poundo meninę evoliuciją. Ji suskirstyta į penkis skyrius, o tai rodo itin kruopščią šios, dažnai vadinamos itin sudėtinga, poezijos analizę.

Pirmame skyriuje „Ankstyvoji Ezros Poundo poezija“ („The Early Poetry of Ezra Pound“) autorė atskleidžia poetines kontroversijas, kurias Poundas patyrė kurdamas naują poeziją ir kartu modifikuodamas praeities kūrybines tradicijas. I. G. Geniušienė pagrįstai akcentuoja nepaprastą poeto pasiaukojimą ir tarnystę menui. Reikia pabrėžti, kad simbolizmo ir modernizmo dialogas buvo kūrybinis dialogas tarp bendraujančių poetų: Yeatso, Elioto ir Poundo. Kaip žinoma, Poundas buvo ne tik labai talentingas poetas novatorius, modernistinių kūrybinių idėjų generatorius, bet ir, o tai nedažnai atsitinka, nepakeičiamas kitų poetų tekstų redaktorius (toks pagal galimybes buvo ir kitas ankstesnio laikotarpio amerikiečių rašytojas bei poetas E. A. Poe), poetinės struktūros meistras. Ne veltui Eliotas, dedikuodamas savo poemą „Bevaisė žemė“ („The Waste Land“) Poundui, pavadino jį iš Dantės poemos pasiskolintais žodžiais – „il miglior fabbro“.

Mokslininkė išsamiai nagrinėja imažizmo ir vorticizmo sąvokas, savo teiginius gausiai iliustruodama poetiniais Poundo tekstais ir tokiu būdu išryškindama subtilų jo naujosios poezijos fenomeną. Būtina pabrėžti, kad autorės pateikta eilėraščių interpretacija yra originali, neretai piešinga įprastoms, nusistovėjusioms kritinėms tendencijoms.

Antrame skyriuje „Pizos Cantos“ („The Pisan Cantos“) aptariamas paskutinis Poundo kūrybinės evoliucijos laikotarpis. Kaip pagrindinį šių eilėraščių meninės kompozicijos principą literatūrologė išskiria ypač svarbų atminties mechanizmą, kai metonimijomis kuriamos plonytės asociacijų gijos. I. G. Geniušienės tvirtu įsitikinimu, būtent ši poetinė priemonė yra būdinga poetų imažistų kūrybai. Konkrečių poetinių tekstų interpretacijos rodo jautrią, išlavintą klausą pačioms subtiliausioms asociacijų vibracijoms. Autorė daro argumentuotą išvadą, kad Cantos – tai poetinių fragmentų virtinė, „citatų, užuominų ir komentarų apie praeitį, dabartį ir galbūt ateitį mišinys“.

Skyriuje „Odisėjo mito atgimimas Ezros Poundo poezijoje“ („The Rebirth of the Myth of Odysseus in Ezra Pound’s Poetry“) autorė kalba apie klasikinio mito ir klasikinės literatūros poveikį Poundo poetinei kūrybai. Čia ji pasitelkia vadinamojo hermeneutinio rato principą, kuris leidžia naujai interpretuoti modernistinę poeziją kaip metapoeziją, demonstruojančią intertekstualumą ir interkontekstualumą. I. G. Geniušienė yra išsamiai išnagrinėjusi mokslinę mitokritinę literatūrą ir originaliai pritaiko tos literatūros atradimus literatūrologijoje. Hermeneutinio rato principas išryškina mito arba klasikinės poezijos teksto, modernistinės (šiuo atveju Poundo) archajinio mito interpretacijos naujame poetiniame tekste ir postmodernizmo laikų skaitytojo sąveiką, gimdančią naujas interpretacijas, kuriose praeities kultūra įgyja naują būtį.

Originali autorės koncepcija ir profesinis įžvalgumas ypač išryškėja skyriuje „Ezros Poundo kiniškasis palikimas“ („The Chinese Inheritance of Ezra Pound“). Apskritai reikėtų paminėti, kad monografija turi subtilią ritmiką, savitą dinamiką, o tai rodo autorės kūrybinę pagavą ir ypatingą ryšį su interpretuojamu poetiniu tekstu. Be abejo, trečioji knygos dalis yra pati dinamiškiausia. Kiniškosios giesmės yra be galo sudėtingi tekstai ir retas kritikas imasi jas interpretuoti. I. G. Geniušienė analizuoja ir Poundo vertimus iš kinų kalbos, ir kiniškuosius motyvus, vardus bei mįslingas ideogramas, kurių paviršutiniškas interpretavimas būtų bevertis. Mokslininkė parodo puikią erudiciją kinų kultūros ir filosofijos srityse. Poundo kiniškųjų giesmių interpretacija nėra įmanoma be suvokimo konfucianizmo ir taoizmo filosofinių sistemų principų, kurie, autorės teigimu, Poundo poezijoje funkcionuoja kaip priešpriešos. Kita vertus, ji įsitikinusi, kad šių eilių interpretacija neįsivaizduojama be Ricoeuro hermeneutinės metodologijos principų perspektyvos.

Paskutinį skyrių „Ekonomikos poezija“ („The Poetry of Economics“) I. G. Geniušienė skiria sudėtingai ir prieštaringai politikos, ekonomikos ir poezijos santykio problemai tirti. Autorė atskleidžia paradoksalų pažiūrų pobūdį, nulemiantį ir Poundo poezijos paradoksalumą. Jos įsitikinimu, „poeto sugebėjimas sukurti didžią poeziją, paremtą ypač klaidingais ekonominiais įsitikinimais, rodo jo triumfą tiek meno, tiek kalbos srityje“.

Iš tiesų I. G. Geniušienės monografija yra pirmas tokio pobūdžio darbas Lietuvoje. Reikėtų akcentuoti, kad šie sudėtingi autoriai, ypač Yeatsas ir, be jokios abejonės, Poundas, tarp Lietuvos literatūrologų, besidominčių pasaulio literatūros klausimais, nėra populiarūs. Tą patį galima pasakyti ir apie mitopoetinę kritiką, kurios metodologiją naudoja tik retas mokslininkas. Autorės atlikta hermeneutinė Elioto ir Poundo kūrinių analizė apskritai yra beprecedentė. Nėra jokios abejonės, kad monografija bus labai naudinga modernizmo ir postmodernizmo literatūros tyrinėtojams, taip pat ir mokslininkams, besidomintiems metodologijos klausimais, žinoma, neapsiribojant vien tik anglų ir amerikiečių modernistiniais kūriniais. Siūlomus analitinius instrumentus galės pasitelkti ir lietuvių moderniosios literatūros specialistai.

Tas faktas, kad studija parašyta puikia akademine anglų kalba ir užpildo akivaizdžias minėtų autorių kūrinių tyrimų spragas, o tai ypač aktualu Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir integruojantis į ją visose srityse, leidžia I. G. Geniušienei sėkmingai konkuruoti pasaulinėje literatūrologijos rinkoje.