Alva & Irva

Laiškanešys Linas pasimylėjo su paštininke Dalia, ir iš šio akto gimė dvynukės Alva ir Irva. "Dvynukės, išgelbėjusios miestą". Dalios tėvas, pašto viršininkas, anaiptol nebuvo laimingas, kad jo dukrai taip atsitiko. Iš savo paštininkų tarpo jis tikėjosi jai geresnio jaunikio negu "silpnas ir svajingas našlaitis Linas". Bet neišvaizdžia Dalia niekas nesusižavėjo, o ir Linas prigludo prie jos veikiau atsitiktinai, mat jį moterys irgi nelabai domino, kaip vėliau pasakojo jo dukra Alva: "Kai kurie vyrai myli valdžią, kai kurie myli moteris, kai kurie myli berniukus, kai kurie automobilius, kai kurie šaunamuosius ginklus, kai kurie myli pastatus iš degtukų [tai Dalios tėvas ir Alvos senelis – L. J.], na o tėtis buvo vienas iš tų, kurie myli pašto ženklus – negausi padermė, bet yra ir tokia". Kai kitoms paštininkėms įkyrėjo nuolatiniai Lino prašymai aprūpinti jį naujais pašto ženklais, beliko Dalia. Jai laukiantis, jos tėvas suorganizavo vestuves su Linu, kuris tačiau netrukus mirė (ir iš dalies būtent aistra pašto ženklams jį pražudė, bet tai dar viena istorija).

Alva ir Irva iš pradžių buvo neperskiriamos dvynės. Kai teko eiti į pirmą klasę, jas apėmė siaubas, mokytojai pabandžius jas pasodinti atskirai: "Bjauri ta buvo moteris – kvepėjo pieštukų drožlėmis, ir tai nebuvo viltingas kvapas, nes bylojo apie aštrius galus". Užsispyrus dvynukėms pavyko susėsti kartu, ir pedantiškoji mokytoja nusileido. ("...jai labai rūpėjo tvarka, abėcėlinė ir kitokia. Aš maniau, kad, ko gero, ji būtų linkusi apskritai nekalbėti – tada visi žodžiai būtų likę savo vietose žodyne".)

Kaip sakė kažkuris recenzentas, romanas "Alva & Irva" yra pasaka suaugusiesiems. Ir nors vardai Linas ir Dalia mums skamba labai pažįstamai, tai nėra lietuviškas romanas, ir jo veiksmas vyksta ne Vilniuje, o išgalvotame mieste – Entraloje. Romaną parašė anglas Edwardas Carey [Keri] (g. 1970), su Lietuva turintis tik tokį ryšį, kad čia šiek tiek pagyveno, kai buvo statoma jo pjesė pagal Charleso Dickenso "Pikviko klubo užrašus". "New York Times" recenzentas teigė, kad Entrala yra vietovė, sukurta pagal apibendrintą Vidurio Europos miesto su šiaurietiškais motyvais vaizdą. Pats Carey sakė, kad, kurdamas šį įsivaizduojamą miestą, pasitelkė ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų pastatus – Florencijos, Paryžiaus, Gdansko. "Times Literary Supplement" (TLS) recenzentė pataikė tiksliai: pramanyta Entralos kalba yra "kažkur pusiaukelėje tarp esperanto ir lietuvių kalbos". Toji kalba iš tiesų atsispindi tik kai kurių personažų varduose (beje, Alvos motinos vardas su dviem l – Dallia) bei gatvių, paminklų ir pan. pavadinimuose.

Paauglystėje dvynukių charakteriai išsiskiria – Alva, visada buvusi aktyvesnė, susidraugauja su padūkėliu Augustu Hirkum ir nori ištrūkti iš Irvos prieraišumo bei apskritai iš Entralos. Netgi subjauroja savo veidą, kad išvaizda skirtųsi nuo sesers. Irvą tai negrįžtamai psichologiškai traumuoja – iš pradžių ji suserga, o paskui užsisklendžia namuose ir nekelia iš jų kojos. Alva, pamačiusi, kaip nuskriaudė seserį, sumano grįžti prie jų vaikystės pomėgio – lipdymo iš plastilino – ir kartu nulipdyti visų Entralos miesto pastatų miniatiūrinius maketus, kad sesuo, neišeidama iš namų, galėtų turėti visą miestą. Jau beveik baigtą jų darbą nutraukia niokojantis žemės drebėjimas. Dvynės išlieka gyvos, o jų plastilininis miestas tampa vieninteliu autentišku ankstesniosios Entralos paminklu...

Katastrofiško žemės drebėjimo aprašymą minėtoji TLS recenzentė laiko didžiausiu knygos laimėjimu. Autorius pats lipdė pastatus iš plastilino – jų nuotraukos įsiterpia į knygos puslapius, t. p. ir liesų aukštų Alvos ir Irvos skulptūrėlės. Be to, knygoje esama ir įvairių tekstinių intarpų; kartu įterpiami reklaminiai patarimai turistui, atvykusiam į Entralą, su kai kurių įdomybių aprašymais, t. p. kavinių, kuriose lankytojas, atėjęs su Edwardo Carey knyga "Alva & Irva", gali gauti nuolaidą... (Čia galite perskaityti vieną iš intarpų, demonstruojantį autoriaus susidomėjimą archetipine žmogaus buveinės destrukcijos tema.)


Visiškai neprivaloma ekskursija Nr. 1. Dienos kelionė į pragarą.

Daugelis mūsų šalies žmonių sakys, kad nėra tokios vietos, vadinamos Šimakinu, arba kad Šimakinas kadaise buvo, bet jau seniai išnyko ir kad niekas tikrai nežino, kur mūsų šalyje jis galėtų būti. Daug žmonių, – sakys jie, – visą gyvenimą ieškojo Šimakino, ir daug ieškančiųjų pražuvo, tiesiog dingo naktyje nepalikę jokios žinios, nepaaiškinę, kur jie nukeliavo. Tokie gandai gaubia šį apleistą miestą. Šimakino nėra mūsų žemėlapiuose – mūsų kartografai sutarė, kad tokiai nelemtai vietovei visiškai neleistina egzistuoti. Bet Šimakinas, mūsų šalies Pompėja, tikrai egzistuoja, ir netgi galima nurodyti, kur jį rasti. Pagrindinėje autobusų stotyje Tikslo gatvėje, priešais Centrinę geležinkelio stotį, sėskite į autobusą, vykstantį Krilnos miesto kryptimi. Pakeliui į Krilną autobusas sustos Ugriko kaime, nuo kurio reikia eiti per laukus vakarų kryptimi, ir už keturių kilometrų, perėję tankų mišką, išvysite žuvusį Šimakino miestą. Jokie keliai neveda į tą vietą – juos pašalino, suarė, ištrynė iš žemės paviršiaus. Kone kiekvienoje šalyje yra tų nuostabių retų taškų, vadinamų Gamtos Grožybėmis – jas nuolat fotografuoja, deda į atvirukus ir išdėsto sukamuosiuose stenduose visos šalies spaudos kioskuose. Bet yra ir kitų, galbūt taip pat nuostabių ir, reikia tikėtis, taip pat retų vietų, kurios egzistuoja tarsi kompensuodamos tas gražiąsias vietas. Šiuos taškus galima pavadinti – jeigu jie apskritai būtų pripažinti (juk joks spaudos kioskas jų nereklamuos) – Stichinės Nelaimės Vietomis. Tokia vieta yra Šimakinas – labai toksiška zona. Vieną dieną giliai po Šimakinu žemė įširdo, taip įširdo, kad dviejų šimtų metrų gylyje užsiplieskė anglių gysla ir dega iki šiolei. Kiek dar ji degs? Kai kas sako – amžinai. O kas atsitiko Šimakinui, kai toji gysla užsiplieskė? Jis buvo nuniokotas. Miestas, vadintas Šimakinu, ėmė griūti – gyvenamieji namai, parduotuvės, anglių kasykla subyrėjo, lyg būtų buvę popieriniai ir kartoniniai. Susmego žemė – mūsų šalies odoje prasivėrė didžiuliai plyšiai. Į gelmes prasmego gatvės, o su jomis ir namai, automobiliai, žmonės, iki šiol niekas nežino tikslaus dingusių angliakasių skaičiaus. Suirus paviršiaus sluoksniui, pirmą kartą pasirodė baisingi dūmai. Dar dabar šen bei ten, šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, plote, kur kadaise buvo Šimakinas, matosi nemažėjantys sieros dujų stulpai, regis, tvaresni už marmurą, purškiantys vertikalias sroves. Kai toji gysla įsiplieskė, žmonės, sėdintys uždaruose savo tualetuose, pajuto tuos geltonus dūmus, kylančius nuogomis kojomis, o kitą akimirką, dar tebesėdėdami ant unitazo, nelaimėliai nukeliavo giliai žemyn, buvo žiauriai įsiurbti ten, kur žmonėms niekada nederėtų būti. Žmonės, sėdintys savo svetainėje, pajuto šnypščiant žemę ir išvydo aplink save griūvančias mūro sienas. Vieną sekundę jie stovėjo savo namuose, o jau kitą jų suluošinti kūnai tysojo lauke. Bet ne visi Šimakino pastatai sugriuvo, kai po jais subruzdo žemė. Kai kurie dar dabar tebestovi – žinoma, apleisti, suskretę, sudūlėję, bet vis dėlto stovi; o kokiais keistais kampais jie pakrypę. Šiandien, žvelgdamas į šį pasvirusį miestą, iš pradžių pamanytum, kad tai kokio girto architekto darbas. Žiūrėkit, kaip tie pastatai sverdi – vienas palinkęs, bet niekaip nenugriūvantis, į susiraičiusią pagrindinę gatvę, kitas, jo kaimynas, smarkiai nusviręs į priešingą pusę, matyt, tam, kad kaip nors išlaikytų šios neklusnios žemės pusiausvyrą. Atrodo, kad kiekvienas Šimakino pastatas turi savo nuomonę – matyt, namai susipyko, kad dabar visi nusigręžė vienas nuo kito. Tai Šimakinas. Niekas čia nebegyvena, net paukščiai neaplanko šios dvokiančios vietos, kuri dūmija, šnypščia ir spragsi dar neišeikvotu įniršiu. Dangus čia visada aptemęs. Tačiau dar kelis dešimtmečius po katastrofos kai kurie žmonės buvo pasilikę, atsisakę apleisti savo namus – Šimakinas buvo jų gyvenimas. Jie spietėsi drauge savo kreivame pasaulyje, kol nuodingi dūmai iškreivino juos pačius. Net ir tada tie apsinuodiję žmonės, negalėdami palikti mirusių artimųjų, nenorėjo išvykti. Galų gale jie taip pat mirė – kalbama, kad kai kurie šoko žemyn į plieskiančių šachtų gelmes.

Įsijautimą į personažus keistuolius Edwardas Carey pademonstravo jau pirmame savo romane "Observatory Mansions" (2000), bet manyčiau, kad "Alva & Irva" yra įvairesnis, gyvybingesnis ir apskritai sėkmingesnis kūrinys. Anglakalbės žiniasklaidos kritika pagyrimų negailėjo. "Detalių akcentavimas mielai atsainioje, kruopščioje Carey prozoje turi pirmtakus apšviestuose Borgeso, Calvino ir Georges’o Pereco sapnuose", – rašė "New York Times". Solidžiausias Kanados dienraštis "Globe and Mail" šią knygą pavadino "nuostabiai keistu alegoriniu romanu apie dvynukes, gyvenančias pasmerktame mieste". Ar atsiras leidykla, turinti noro išleisti tokią knygą lietuviškai?