Algimantas Mikuta: penkiasdešimt eilėraščių

Algimantas Baltakis buvo ne tik pirmasis dar 1966 m. vykusio Poezijos pavasario laureatas, bet ir tas, kurio knygele Kauno meno kūrėjų asociacija pradėjo seriją „Poezijos pavasario laureatų knygynėlis“. Redaktorių kolegija (Petras Palilionis, Viktoras Rudžianskas, Eugenija Vaitkevičiūtė, Petras Venclovas ir Dovilė Zelčiūtė) gali džiaugtis, nes neseniai knygynėlis pasipildė antruoju autoriumi – Algimantu Mikuta (Algimantas Mikuta, – K.: 2007)

A. Mikuta – 1979 metų Poezijos pavasario laureatas, apdovanotas už rinkinį „Švytuoklė“. Skaitytojus sužavėjo to paties pavadinimo eilėraščio eilutės:

Senoliai žvalgosi atgal pro stiklelius,

jaunuoliai mokosi žygiuot į koją,

kupreliai giriose meistruoja smuikelius, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

Išminčiai deras su mirtim, auksakaliai

apspitę gundo drovųjį artoją,

po žemėm kuičiasi velniai ir vabalai, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

„Švytuoklė“


A. Mikuta tada buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus konsultantas. Nuo 1991 m. dirbo „Nemuno“ vyr. redaktoriumi. Nuo 1966 m. – LRS narys.

„Švytuoklė“ – septintoji poeto knyga. Debiutavo jis dar būdamas studentas rinkinėliu „Gėlės braižiklinėje“. Dabar A. Mikuta – dvylikos poezijos rinkinių ir satyrų knygos autorius.

„Iš principo esu prieš datas ar kitokią informaciją poezijoje, – sako Algimantas. – Niekam neturėtų rūpėti kiti dalykai, išskyrus tekstą. Man buvo nesunku atrinkti tas penkias dešimtis kūrinių, neturiu vieno ar kelių išimtinai man patinkančių. Kaip sako rytų išminčiai, kuo mažesnis skaičius, tuo didesnė tikimybė suklysti. Gal ir suteikiau pirmenybę tiems eilėraščiams, kurie susilaukė skaitytojo dėmesio, tapo dainomis, buvo naudoti spektakliuose, tapo mėgstami skaitovų. Iš dvylikos poezijos knygų man artimesnės gal dvi: jau minėta „Švytuoklė“ ir „Apuoko valanda“. Tačiau tai nereiškia, kad naujoje knygoje tie tekstai dominuoja“.

A. Mikuta teigia, kad jo kūrybos kritikai didelės įtakos jam neturi. Apmąsto išsakytus priekaištus ar pagyrimus, tačiau labiau tiki savo įsitikinimais. Juk tai, kaip suprasi eilėraštį, priimsi į sielą ar paliksi už vartų – dažnai priklauso nuo skaitančiojo nuotaikos, vidinės būsenos. Valdo Gedgaudo paklaustas, kaip jaučiasi gyvenimą parodijuojančio eilėraščio meistras, kai visas mūsų gyvenimas yra tapęs parodija, A. Mikuta sakė: „Situacija sudėtinga, ir aš dabar, skaitydamas recenzijas apie „Šeško šokį“, kartais net pašiurpstu, nes recenzentai randa ironijos ir parodijos ten, kur, mano manymu, jos neturėtų būti.“

Ši rinktinė prasideda nuo visiems patikusio eilėraščio „Gyvenau be laikrodžio“ iš knygos „Apuoko valanda“ (1984). Gal todėl, kad 2006 m. Italijos leidykla „In forma di parole“, išleidusi 15 Lietuvos poetų kūrybos almanachą „Mappa della poesia lituana del secondo Novecento“, šį eilėraštį irgi pasirinko?

Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas,

gyvenau be laikrodžio kaip dievas.

Buvo mano naktys, buvo mano dienos,

buvo mano langas visados atvertas.

Niekas man kaip vargšui nejautė

pavydo,

niekas man kaip dievui neįsakinėjo.

Niekur neskubėjau, niekada neklydau –

kaip šaka ant vėjo, kaip šaka ant vėjo.

„Gyvenau be laikrodžio“



A. Mikuta – vienas iš nedaugelio kūrėjų, likęs ištikimas „tradicinei“ eiliavimo formai, rimui ir ritmui. Stovi jis tvirtas, atlapa krūtine, nesidangstydamas už kitų.

Praplauki šią knygą be stabtelėjimų, susimąstydamas ne dėl viltingų pamokymų, o Algimanto poezijos upeliuko srovės nešinas, kol paskutiniai žodžiai išmeta ant kranto:

Kuo ilgiau gyvensi,

tuo mažiau kalbėsi,

tuo mažiau tikėsi

ir kitų kalbom,

tyliai sau budėsi

griaudmedžio pavėsy,

kojas užsiklojęs

nukirstom šakom...

„Kuo ilgiau gyvensi...“


Man ši A. Mikutos rinktinė tapo staigmena. Jau įkyrėjo svaičiojimai, pamokymai ar purvino gyvenimo kronikos. Pasiilgau paprastumo, žmoniškumo, būsenos, nuo kurios apsąla širdis.