Ahasferas

Keliolikos eilėraščių rinkinių autorius, publicistas ir eseistas Robertas Keturakis išleido dvidešimt keturių pasakų knygą „Ahasferas“. Pirma sukirbėjusi mintis – tai žaismingas atokvėpis rašant romano „Kulka Dievo širdy“ antrąją dalį. Kūrinių žanras – pasakos, knygos tiražas – šimtas egzempliorių (pasak prasitarusio autoriaus, tas šimtas padalytas pusiau, antrasis „Ahasfero“ leidimas turėtų būti papildytas trimis naujomis pasakomis). Jeigu Amžinasis žydas (beje, „Simbolių žodyne“ įrašytas kaip AhasVeras) pagal legendą pasmerktas klajoti po pasaulį iki Paskutiniojo teismo dienos, tai „Ahasferą“ sumanęs įsigyti skaitytojas turės blaškytis po knygynus kaip koks Skrajojantis olandas. Ir tai, gerbiamas pasakų autoriau, įspėjimas, kad skaitytojų įpareigotas ponas Tiražas gali pakviesti jus ant kilimo. Arba elkitės, kaip žanras įpareigoja: iki laimingos pabaigos daug ką dera atlikti tris kartus.

Pasaka... Perskaičiau dvidešimt keturis R. Keturakio kūrinius ir sutrikau. Lyg ir suaugau, vyliausi – dar nesuvaikėjau, o apie pasaką, pasirodo, nieko nenutuokiu. Tikėjau, kad pasaka – artima folkloro giminaitė, kad jai patinka fantastiška, nesuvaldoma vaizduotės kelionė, kurios metu sutinkami bičiuliškai plepantys gyvūnai, įvyksta mažesni stebuklai, negu Lietuvos valdžios vyrų būrelyje, tačiau tauraus (sic!) melo pakanka, o legendiniai herojai puikiai perkrimtę estetikos ir auklėjimo gudrybes. Ir nors pasakos siužeto vyksmas nevaržomas, nenuspėjamas ir dažnai pasikartojančiai lėtas, jo netikroviškumas mums visiems labai mielas. Žinoma, pasakose apstu šaunių, o kartais ir anekdotiškai linksmų vaikinų, jie nuolat šoka ant žirgų ir vieni ieško, kam nusilenkti, o kiti tuo metu taikosi užimti kieno nors sostą. Herojai, šeimos, klanai... Ir viskas dėl tos pasigėrėtinai pamokančios pasakos.

Betgi „Ahasferas“ – autorinių pasakų knyga, tad į mano įžangėlę R. Keturakio rinkinio anotacija atsikerta trumpai aiškiai: „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“. Maža to, skaitytojas kviečiamas pirmiausia įžvelgti kasdienybės naujumą, jo netikėtumus ir tik tada ieškoti atsakymų į kilusius klausimus.

„Grūdėtas sniegas, įšylančios pušų žievės, lipnių kaštonų pumpurų kvapas, gilėjanti saulė, skaidrėjantys vakaro gaisai, į melsvumą panyrančios didelės vakaro žvaigždės kėlė tolimuose atminties pakraštėliuose kažką saldžiai liūdno, laikinai pamiršto, šią akimirką nubudusio, švelniai atstūmusio saulėlydžio gelsvai žalią šydą, apsisiautusio paslaptinga violetine šviesa ir artėjančio taip lemtingai, kad net salo širdis.

Kažkas nepaprasta turi atsitikti (...)“.

Ar citata iš (novelės?) „Šešėlis“ teisingai atskleidžia įdėmiai pasaulį stebinčio ir išmintingai nustembančio autoriaus kuriamą pasaulį? Skaičiau dieną, skaičiau naktį... „Ahasfere“ esama daug įvairovės. Knyga prasideda filosofiškai alegoriška gaida: tezę, kad „be Tylos nebūna istorijos“, autorius grindžia pasitelkdamas žmogaus susidvejinimą, savęs matymą iš šalies („Seminaristas“); be fantastikos elementų, labai realistiškai, liudijant einančiojo skausmą, tačiau neužsimenant apie nejautros kito kančiai kaltę, vaizduojama Amžinojo žydo kelionė („Ahasferas“); svarbu, kad mažos mergaitės neužaugtų egoistėmis, tad trečioji istorijėlė – lyg ir iš rinkinio vaikams („Kaktusas“); vieno iš plėšikaujančių vyrų ranką prie sienos šeimininkas žvejys prismeigė peikena, o įsiveržėlė moteris ėmė plėšti nuo savo veido kaukes, kurios „krito ant stalo ir grindų lyg drėgnos odos skiautės ar tešlos gabalai“ („Kaukės“).

Panašus bangavimas – per visą knygą. Pavyzdžiui, konkretus siužetas apie alpinistus („Ten, kalnagūbrio papėdėj“), tačiau trumpam pasirodęs ir žaibiškai dingęs nepažįstamasis spėja pranešti apie tragediją. Ir dvelkteli paslaptimi, mistika. Tačiau jokios autoriaus režisūros neaptinkame rezistencijos temos kūriniuose („Tegu šviečia“ ir „Aš niekuo negalėjau jam padėti“). Netgi atvirkščiai. Iki atkosėjimų su kraujais skaudūs, į istorinę atmintį įsikirtę įvykiai atkartojami labai girdėtai, o nuo pasitaikančio pasakojimų deklaratyvumo (pavyzdžiui, „Tegu šviečia“ pabaiga) kartais net skaitančiajam pasidaro nejauku...

„Ahasferą“ parašė poetas, girdintis, kaip „palange tipena Dievo karvytė“, turintis rankas, jaučiančias „kietus vėjo pečius“. Tad R. Keturakio kūriniams prie veido lyriška nostalgija („Baltaskarės moterys“), pasidairymas po savyje prašapusio dailininko dirbtuvę („Tu es ego“), ėjimas poeto Jono Aisčio pėdsakais (trys „Novelės Aisčiui“). Nežinau, kodėl pilietiškai skvarbią novelę „Ir žodis tapo kūnu“ autorius užsimanė baigti bakstelėdamas pirštu: „Tada jis pajuto, kaip žodžiai pradėjo tapti žmonėmis: jie gulėjo atviromis akimis po medžių šaknimis, spaudė žaizdas, žvelgė į žvaigždes, užtaisinėjo ginklus – šoviniai tyliu šnarėjimu slydo į apkabas. Žodžiai pradėjo virsti daiktais – neobliuotų lentų stalai, gultai, praviras seklyčios langas ir žvakių liepsnelės, kepalas duonos ir pasvirę vartai, už kurių – saulučių prisėta žolė...

Ir žodis tapo kūnu“.

Daug geriau, kai rašytojas palieka atvirą, tvirtai neužsklęstą erdvę.

R. Keturakiui artimas aforistiškas mąstymas („Vienišumas, mergaite, praeina, prisijaukinus vienišumą“, „Gėlės visados šypsosi šviesioms akims“, „Meilė karūnuoja, bet gali nukryžiuoti“, „Žinoti yra daugiau, negu turėti“ ir pan.), rašyti jis galbūt ir pradeda nuo apibendrinančiai įtaigios minties, gerų ketinimų pakalbėti apie gyvenimiškai svarbius, viltingus dalykus: „Šviesa tapo kalbanti, jauki ir drąsi. Jos tviskėjime gražėjo veidai, akys, sielos ir širdys. Ir Miestas šviesėjo. Ir dangus tapo gilus, viltingas, čiulbantis. Ir žemė pabudo – iš po grindinio kalėsi žolė ir gėlės“ („Pasaka apie praregėjusius“). Ir tada įsižiūrėjęs pamatai, kaip pirminis sumanymas, idėja tvirtai apkabina siužeto pečius.

Kad ir kaip ten būtų, „Ahasfero“ pasakose dažniausiai nugali realus, gerai atpažįstamas gyvenimas. Net jeigu tai vos ne klasikinė tėvo valdovo pamokymų dukrai princesei („Karalius ir princesė“) variacija ar pasaka apie varpo šerdimi tapusį varpininko kūną („Varpininkas“).

Didžiausios apimties kūrinys „Maktub – taip parašyta“ tikriausiai įvardytinas kaip kelionės palei Raudonąją jūrą, Nilą, užgriebiant Sacharos dykumos kraštelį ir Kairą, poetinis reportažas. Įtaigus, spalvingas, tikra poema Dykumai. Pradėjęs „Ahasferą“ rupokais vaizdais, rinkinį R. Keturakis baigia kalbėdamas apie „Dievo glostomą ramybę“ („Effeta – atsiverk“).

Gražia kalba, lengva ranka sklandžiai parašyta knyga. Vien dėlto, nepaisant, kad R. Keturakis pats įdėmiai redaguoja savo tekstus, pašalinės akies žvilgsnis į jo pasakas nebūtų pakenkęs. Yra nereikalingų pasikartojimų, ne kartą galima suabejoti dėl prikišamai įkyrokų pamokymų, diskutuotinos kai kurių kūrinių pritemptos ir sureikšmintos, tariamai mįslingos pabaigos. Beje, autoriaus pasirinktas pasakos žanras prašosi įdomesnio teksto šrifto ir raiškesnio „Ahasfero“ maketo.

Paradoksas – rašau apie knygą, kurią skaitytojai vargu ar įsigis. Man „Ahasferas“ iškėlė ne vieną klausimą pamąstymams, tačiau R. Keturakio pasergėjimas: „Niekas jo nebuvo įspėjęs, kad pasakos lengvai sudūžta“, – nepravertė.

Pasakos dvasia „Ahasfere“ juntama, gyva. Manyčiau, R. Keturakis, paskleisdamas penkiasdešimt leidinio egzempliorių tarp kolegų, bičiulių, pasitikrino ir įsitikino – griežčiau sustyguotas, atsijotas nuo prie visumos nederančių kūrinių „Ahasferas“ vertas ne tik abejotinai saviironiško autoriaus elgesio.

Nežinau, ar pasirodė antrasis „Ahasfero“ penkiasdešimtukas. Jeigu taip, pasikartosiu: iki laimingos pabaigos daug ką dera atlikti tris kartus.