Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas

Šios knygos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio primena kvailą anekdotą. Tačiau nepulkime skubotai daryti išvadų, juo labiau kad autorius – ne koks nors profesionalus istorijos teoretikas, o buvęs paprastas vermachto karininkas, kovojęs Rytų fronte, patekęs į nelaisvę, pabėgęs, prisidėjęs prie lietuvių Dzūkijos partizanų, kalėjęs sovietų konclageryje, grįžęs į tėvynę, įkūręs politinę organizaciją „Brandenburgo vartų ratas“, dėl to persekiotas, emigravęs į Maroką ir apkeliavęs pusę pasaulio. Būtent pokalbiai su žydais emigrantais šiose kelionėse ir tapo akstinu parašyti kontroversišką knygą (1974 m. ji išleista Ženevoje), dėl kurios ištisus 20 metų autorių tampė Vokietijos teismai. (Įvade H. Kardelis pasakoja, kaip vienoje Atlanto vandenyno saloje sutiko tokį pat vermachto karininką ir apstulbo: „Kaip tu, būdamas žydas, galėjai savo krūtinę papuošti šiais trim ordinais su svastika?“) Šiaip ar taip, nežiūrint į kartais aiškiai persūdytas vietas, ši plonutė brošiūra, paremta gyvais liudininkų parodymais, pasirodė daug vertingesnė už dešimtis storų teorinių ir politiškai „teisingų“ istorinių foliantų.

Kuo gi ši istorinė apybraiža užkliudė Vokietijos teisėsaugą? Kaltės jausmo mirtinai prislėgti teutonų palikuonys vokiečių valdininkai nebeišlaiko, kai paprastas vokietukas drąsiai rėžia, kad XX a. 4–5 dešimtmečių sionistai – dabartinio Izraelio įkūrėjai – glaudžiai bendradarbiavo su nacistais, ir dar drąsiau iškelia hipotezę, kad sionizmas – tai tas pats nacizmas, o Izraelio valstybė – vienintelė Trečiojo Reicho palikuonė ir teisių paveldėtoja! Kad Hitleris tiesiogiai prisidėjo prie Izraelio valstybės, neegzistavusios du tūkstančius metų, sukūrimo! Na, šito jau per daug!

Tačiau autorius, tiesą sakant, nekelia isterijos ir nieko neišsigalvoja, o ramiai pateikia šimtus svarių argumentų. Štai keletas iš jų. Dešinysis sionistų judėjimo sparnas propagavo tas pačias tautines idėjas kaip ir vokiečių nacizmas. Trečiojo Reicho teritorijoje buvo uždraustos visos žydų organizacijos, išskyrus sionistus. 1942 m. Palestinoje įkurtos teroristinės žydų organizacijos „Lehi“ (Lohamei Herut Israel, liet. „Kovotojai už Izraelio laisvę“) lyderis ir „Sterno gaujos“ atamanas A. Sternas kreipėsi į nacistų vadovybę siūlydamas pagalbą išlaisvinant Palestiną nuo anglų. Vermachto pusėje kovojo 15 tūkstančių žydų kareivių ir karininkų. Davidas Ben Gurionas (kurį galima pavadinti Izraelio valstybės Leninu) viešai pareiškė: „Tai, ko ilgus metus negalėjo pasiekti sionizmo propaganda, buvo sėkmingai atlikta per vieną naktį“ (omenyje turima Krištolinė naktis – C&P). O vyriausiasis sefardų rabinas Ovadia Yosefas skelbė, kad „Europos žydų Katastrofa buvo teisingas atpildas už per didelį sekuliarumą“... Šiaip ar taip, bet Hitleris savuoju Holokaustu, norėjo to ar ne, stipriai padėjo sionistams siekti savų tikslų – todėl dabar pasaulis kenčia nuo nuolatinės įtampos ir karo židinio.

Nuo savęs galėčiau dar pridurti: absoliuti politinio nihilizmo viršūnė man atrodo faktas, kad M. Beginas – pagrindinio dabartinių teroristų ginklo, sprogmenų prikrauto sunkvežimio, „išradėjas“ – 1978 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu. O politinio nekorektiškumo triumfas – 1992 m. Izraelyje, Švietimo ir kultūros ministerijai remiant, ivrito kalba išleista A. Hitlerio „Mein Kampf“...

Ar tokios informacijos pateikimas kursto tautinę, rasinę ar dar kokią nors neapykantą? Nemanau. Anaiptol. Priešingai – užslėptą neapykantą kursto kaip tik visokie kvaili politikierių draudimai ir tabu, išprovokuoti paranojiško jų politinio korektiškumo. Puskalbe pasakoma pusiau tiesa visada blogiau už įžūlų melą – ji visada kelia įtarumą, nepasitikėjimą ir galiausiai virsta akla neapykanta.