Absurdo sapnai

Mano, kaip žmogaus, kadaise universitete dėsčiusio matematinę logiką ir rašiusio mokslo darbus iš logikos srities, dėmesį patraukė nauja Aloyzo Tendzegolskio knyga „Absurdo sapnai“ (2005). Pirma man kilusi mintis: ar ne absurdiška siūlyti absurdą?

Tačiau skaitant knygą jau nuo pirmojo puslapio ėmė kuždėti kita mintis: ar iš tiesų „Absurdo sapnai“ yra absurdo teigimas, ar logikui ir literatui „absurdas“ reiškia tą patį?

Žodynai, versdami lot. absurdum, jį paprastai aiškina kaip sąvoką ar teiginį, neturintį prasmės. Prie tokių teiginių būtų galima priskirti ir šios knygos teiginį: „Kas prasmingiau: gaminti vagonus, kad būtų kuo vežioti sapnus, ar sapnuoti, kad tie vagonai būtų pripildyti?“ Buitinė absurdo samprata šį teiginį bus linkusi laikyti absurdu tik todėl, kad vagonams norima dirbtinai priskirti jiems iš principo nebūdingą funkciją vežioti sapnus. Tuo tarpu loginė semantika absurdu laiko tik tas sąvokas arba teiginius, kurių mes nesuprantame, pavyzdžiui, „apskritas kvadratas“, „bevaikės motinos sūnus“, arba neužbaigtus teiginius, pavyzdžiui, „Vilnius yra tarp Kauno“. „Absurdo sapnų“ paskirtis – ne aprašyti istorinės (objektyvios) tikrovės logiką, o atvirkščiai – neigiant tokios tikrovės logiką, kurti naują subjektyviąją logiką, jos priemonėmis skatinti teigiamas skaitytojo psichologines ir estetines būsenas: nuostabą, smalsumą, linksmumą, žaismę, loginę intrigą. Visa ši naujos subjektyviosios logikos sukurta realybė gali būti pavadinta vienu žodžiu – humoras.

„Absurdo sapnų“ kuriamos logikos specifika, manau, yra ta, kad čia sąmoningai ištrinama riba tarp sapno tikrovės ir už sapno ribų esančios tikrovės. Sapno tikrovė ir budėjimo tikrovė, ignoruojant jų skirtumus, čia yra transformuojamos į vientisą literatūrinę tikrovę. Šio vientisumo dėka subjektyvi sapno tikrovė čia gali tiesiogiai paveikti budėjimo tikrovę: pasižadėjimas sapne lieka galioti ir pabudus („Lažybos“). Tai ir yra literatūrinis, arba neabsurdiškas, „absurdas“. Šiuo požiūriu, manau, itin pavykę „sapnai“: „Sodas“, „Šeši tinginiai“, „Batai“, „Lažybos“, „Šautuvas“. Ypač originalų mąstymą liudija vaizdelis „Šautuvas“: sapne besirutuliojančio siužeto herojus protestuoja prieš galimą šūvį, kuris sugrąžintų sapnuotoją į jam nepageidaujamą budėjimo tikrovę. Bandymas pagal budėjimo tikrovės poreikius valdyti sapno siužetą formuoja subtilų protesto vaizdinį. „Absurdas“ tampa intelektualaus humoro kūrimo priemone.

Šiuo subjektyvios (sapnuojamos) tikrovės ir budėjimo tikrovės skirtumų naikinimu kaip tik ir kuriama nauja literatūrinė humoro logika, kuri „Absurdo sapnuose“ išreiškiama skaitytojui neįprastais minties virpuliais, daugeliu atvejų psichologiškai šviežiais, netikėtais, linksmai nuteikiančiais. Ieškant tokių „minties virpulių“, parodytas išties didelis įžvalgumas, išradingumas, mąstymo subtilumas. „Sapno logikai“ sugebėta suteikti vis naujų reiškimosi pavidalų ir taip išvengti galimo tų formų logikos kartojimosi bei jį lydinčio nuobodulio. „Sapnų“ siužetinės logikos įvairovė neleidžia skaitytojui standartiškai skaityti „sapnų“, nuspėti kito „sapno“ logikos. Kiekvienas kitas „sapnas“ pasitinka skaitytoją nauju loginiu netikėtumu, jis nenuspėjamas.

Gebėjimas literatūriškai juokauti pa­rodijuojant mokslinę, arba objektyviąją, logiką, manau, yra tikroji šios knygos literatūrinė vertė ir originalumas. Knygoje kuriama „subjektyvioji“ logika skirta ne tikrovei pažinti, bet skaitytojo nuostabai, nuotaikai ir fantazijai žadinti. Todėl „Absurdo sapnus“ galima būtų vertinti kaip literatūrinį eksperimentą ieškant naujų priemonių intelektualiai humoristikai toliau plėtoti. Čia „absurdas“ yra atsinaujinančio estetinio poveikio būdas. Dėl žodžio taupumo ir griežtumo ši knyga lyg ir pretenduotų į savotišką „literatūrinę matematiką“, artimą aforizmo žanrui, tačiau formos užmoju ir vientisumu tą žanrą peraugančią.

Kaip konceptualiai apibūdinti „Absurdo sapnuose“ plėtojamą meno rūšį ir į kurią lentyną (jei tokia jau yra) ji turi būti padėta lietuvių literatūros „knygyne“, manau, turėtų spręsti šios srities specialistai – literatūrologai.