Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis

Kada paskutinį kartą skaitėte knygą, kuri ne tik privertė ja pasibjaurėti, bet ir žavėtis? Šermano Aleksio romanas „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis yra toks kilniaširdiškas realybės ir vilties mišinys, pasakojantis apie konkretaus paauglio egzistavimą šių laikų Amerikos rezervate, jog jūs tiesiog negalite nuo jo atsitraukti, nepaisant to, kaip liūdna, šleikštu ar baugu jums būtų apie tai skaityti.

Panašiai kaip ir S.E. Hinton „Pašaliečiuose“ aprašė klaidingą 8-ojo dešimtmečio mažamečių (kuriuo ir aš buvau) knygų mylėtojų pasaulį, šis romanas meta iššūkį ir šiandieniniams skaitytojams bando apibūdinti naująjį pasaulį. Paremta tikrais Aleksio gyvenimo faktais, knyga neabejotinai pelnė jam daug naujų gerbėjų nuo 2007 m., kai ji buvo išleista kietais viršeliais.

„Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ prasideda kasdieninėmis Jaunėlio kančiomis. Jis nuolat patiria sudėtingas ir skausmingas traumas, kadangi nuo gimimo turėjo vandens smegenyse. Arnoldas Spiritas (štai koks gražus tikrasis Jaunėlio vardas) yra kupinas idėjų ir meninių sugebėjimų. Tai sunkumų išvargintos, alkoholikės motinos sūnus, kuris vieną dieną pasiryžta surizikuoti, ištrūkti iš rezervato ir pradėti lankyti baltųjų mokyklą Reardene, Vašingtone (būtent taip, kaip padarė ir pats Aleksis). Savo nuostabai, jis palieka peštynių pasaulį ir sutinka naujus draugus, kurie domisi tais pačias dalykais, kaip ir jis pats. Jo krepšinio komanda aikštelėje susitinka su buvusiais bendraklasiais, štai čia prasideda kova tiek tarp kūnų, tiek ir tarp kultūrų.

Dėl nepaprasto Jaunėlio sugebėjimo atlaikyti net pačias baisiausias audras asmeniniame gyvenime (mirtį, badą, netikrumą dėl savo paties identiteto bei savo genties), ši knyga yra ne tik pamokantis, bet ir itin emocionalus skaitinys. Be to, Elenos Forni piešiniai priminė man Ralfo Stedmano bei daugelio MAD žurnalų karikatūristų darbus; jie suteikia knygai gilesnį, Jaunėlio asmenybę perteikiantį aspektą bei yra puikus priedas prie tiesmukiškų Aleksio žodžių bei dramatiškų įvykių. Romanui artėjant prie pabaigos, jūs pasijusite tarsi apsigyvenę per didelėje Jaunėlio galvoje. Užvertus paskutinį puslapį buvo labai sunku išmesti iš galvos jį patį, jo pasaulį bei kasdieninius jo vargus.

Aleksio aprašymai savyje turi kažkokios jėgos, kuri pagauna tavo širdį, net jei nuo kai kurių vulgarių jo pasisakymų gali supykinti. Tokio amžiaus berniukai visada būna tokie, nepaisant rasinių ar ekonominių skirtumų. Galima daug ką šioje knygoje girti, tačiau yra ir vienas perspėjimas: sekso ir smurto čia yra tiek pat, kiek ir gilios bei trumpalaikės širdgėlos ar didingų paskatinimo žodžių.

Tai, jog Aleksis pats susidūrė su tuo, ką aprašo tikrame gyvenime, tik padaro šį pasakojimą dar labiau imponuojančiu. Žinojimas, jog jis kovojo prieš jo vaikystę slėgusius dalykus ir laimėjo šią kovą, tik suteikia „Absoliučiai tikram pusės etato indėno dienoraščiui“ dar geresnį rezonansą. Viltis tikrai turi sparnus.