31 Songs

Nicko Hornby’o knyga „31 daina“ („31 Songs“) sužavėjo ne vieną melomaną visame pasaulyje. Perskaičiau su pasimėgavimu, tačiau kai kurie teiginiai sukėlė abejonių.

Britas Hornby’s parašė bestselerį, norėdamas surinkti pinigų sūnaus studijoms. Tai lyg trumpų novelių rinkinys apie dainas. Pirmoje istorijoje „Ateinu iš tavo meilės“ („Your Love Is the Place Where I Come From“) aprašyta ne tik „Teenage Fanclub“ daina. Rašytojas prisipažįsta, kad nutarė nerašyti apie gabalus, kurie ką nors reflektuoja, o apie tai, kas privertė pamilti tas dainas. Jo skirsniai įtaigūs, simpatiški. Apibendrinimai – romantiški ir dažnai naivūs. Nickas Hornby’s gan vaikėziškai teisina hardroką. Anglas išvedžioja, kad gitaros sunkiojo metalo muzikoje yra jaunuolių penių pakaitalai, vyriškas erotizmas, seksualinis pesimizmas, neurozė. Rašytojas, pergyvenęs sunkias skyrybas, – gan akivaizdus pesimistas, Bobo Dylano gerbėjas, nors to neprisipažįsta net savo motinai, kuri juokias: „Jei turi pusšimtį Bobo CD, esi jo fanas.“

Nagrinėjau Dylano liūdnus tekstus, bet ilgainiui pamilau viltingesnę, vyriškesnę muziką. Man metalas – linksma pramoga, proga pašūkauti. Gyvendamas JAV pastebėjau, kad jankiai mėgsta išsirėkti, tai savotiška terapija. Vyrai ir moterys karštai triukšmauja amerikietiško futbolo stadionuose, roko klubuose.

Knygoje aprašyta, kaip Hornby’s susirgo Amerika. Jam buvo septyneri. Tai priminė mano paties simpatiją šiam galingam kraštui. Britas pastebėjo, kad JAV mėgdžiojimai Anglijoje yra apgailėtini. Sutinku su rašytoju, kad Europoje amerikietiškas greitas maistas yra prastas, nors užkandinių aplinka – mielesnė. JAV – atvirkščiai – tokie restoranai užkariauti žemesnės kultūros piliečių.

Anglui Amerikos įvairios technologijos ir pasilinksminimo industrija atrodo nepranokstamos. Man taip pat. Nors knygoje jaučiamas tarsi pavydo šešėlis. Galima suprasti anglus, kurie, pakėlę nosis dėl savo žilos kultūros, vadina jankius 200 metų kūdikiais. Antra vertus, anglai lyg ir priekaištauja: „Jų automobiliai didesni. Namai didesni. Kepsniai didesni.“ Europietį, atvykusį į JAV, dažnai ištinka vadinamasis „kultūrinis šokas“ nuo begalinės įvairovės ir šalies turtingumo. Taip pat statistinis amerikietis ženkliai daugiau sukaupęs informacijos, nors plintant internetui, šis skirtumas mažta.

Rašytojas pasakoja, kaip lankėsi J. Geils Band koncerte 1979 metų gegužės 12-ją, kai premjere tapo Margaret Thatcher ir senoji Britanija sumodernėjo. „Ironiškai simboliška buvo klausytis infantiliško amerikiečių roko, kai į Angliją atėjo atšiauri ir neskoninga Amerikos versija su makdonaldsais ir prekybos centrais, bet be intensyvumo ar ekstazės, ar mokėjimo patraukti dėmesį.“ Čia Hornby’s įtaigus, panašių dalykų esu patyręs. Manau, kad stebėtina Amerikos energija glūdi jos nenualintos dirvos produktuose, kuriuos vartoja amerikiečiai. Indėnai žembirbyste nesivertė.

„Man nuobodu JAV“, – tuo metu dainavo „Clash“, ir visi klykė kartu su jais. „Visiems buvo pabodęs apsėdimas“, – pastebi anglas.

Knygoje aprašyta Patti Smith grupės daina „Pissing in a River“ („Šlapinantis į upę“). Britas lankėsi jos koncerte Niujorko bažnytėlėje, aš – Centriniame parke. Anglų rašytojas sako, kad jos muzika skatina rašyti, tapyti ar aplankyti meno galeriją, ar smarkiai bėgti. Prieš dešimtį metų tvankią naktį apsilankiau jos koncerte Manhatane. Keletas tūkstančių, daugiausiai odinės, pankuojančios publikos, klausėsi moters poezijos vadinamojoje Avelių pievoje. Stebėjausi sukrautomis gitaromis, kurios ilsėjosi dvi valandas. Niujorko publika klausėsi įdėmiai. Patti Smith prikaustė dėmesį eilėmis apie meilę.


Viską darau tau
Atiduočiau gyvybę už tave


Patti Smith gimė 1946 metais Čikagoje. Augo Niudžersio priemiestyje, auklėjama ateisto tėvo ir motinos – Jehovos liūdytojos. Ji įsitraukė į narciztišką Niujorko aukštuomenės gyvenimą. Ji leido sau juokauti: „Jėzus mirė už kažkieno nuodėmes... bet ne mano.“ Jos temperamentą kritikai vadina „didelio oktaninio skaičiaus įnoringa džiazo improvizacija“.

Patti Smith nulenkė galvą prieš hipius, įrašė „The Who“ megahitą „My Generation“ („Mano karta“). Patti Smith garsiausia daina, ko gero, yra su Springsteenu atliktas hitas „Because the Night“ („Nes naktis“).

Anglo knygoje nepaliesta vietos energetikos tema. Amerikiečių džiazo ir roko atlikėjai man yra skundęsi, kad jiems sunku koncertuoti Europoje. „Thad Jones/Mel Lewis“ Suomijoje pasirodė puikiai, o Niujorko uoste girdėjau to paties kolektyvo katastrofiškai prastą pasirodymą. Nors straipsnį baigsiu optimistiškai. Dar tikiuosi pasiklausyti „The Rolling Stones“. Gal Europoje. Sakoma, kad jų koncertuose JAV žmonės mylisi.