10% improvizacijos

Gyvename gerokai sumoteriškėjusioje socialinėje terpėje. Darželiuose, mokyklose, universitetuose, kultūros renginiuose ir net maldos namuose ryškiai dominuoja moterys. Tačiau staiga pajuntame, kad moterys kažkur išnyksta, kai atsigręžiame į pačias svarbiausias socialinės veiklos sferas, į meną, į jo lengviausiai suvokiamą formą – literatūrą. Staiga pamatome, kad mūsų pasaulis tiek socialinėje erdvėje, tiek mene yra sukonstruotas pagal vyrų poreikius, pagal vyrišką modelį, pagal vyrų užsakymą. Tereikia atsiversti „Stilių“, pažiūrėti „Moterų laimę“ ir taip toliau. Įtikti vyrams, patikti vyrams, atitikti kuo tobuliau vyrų „pakabuko“ modelį – taip nusakyčiau šiuolaikinę moters vertinimo tendenciją. Todėl neangažuota moters saviraiškos forma net mene iki šiol tebestebina ir tebebaugina savo individualia pozicija, atveriančia tiek pačiai moteriai, tiek patriarchalinio mentaliteto visuomenei ir moters „ego“ – netikėtą todėl, kad tebedeklaruojamą, deja, kaip tabu: kas besąlygiškai leidžiama visiems vyrams, tas niekada neatleidžiama moteriai – vienai vienintelei... Tad Nijolės Kepenienės romanas „10% improvizacijos“ jau savaime yra provokacija – moters kūrybinė provokacija. O kadangi jame skleidžiasi tik paauglės moters dvasios pasaulis, – tai šią provokaciją jau kelčiau kvadratu. Ne grubiu, matematiniu, o palytėjimų, prisilietimų kvadratu. Moteriškuoju ženklu.

Ažūrinis, todėl itin moteriškas N. Kepenienės kūrybos pasaulis atsiveria knygose net patiems mažiausiems, o ką jau kalbėti apie poezijos rinkinį „Jos“ arba romaną „Vienatvė dviese“. Naujoje knygoje „10% improvizacijos“ tęsiamos moters atsitraukimo nuo moters, pažiūrėjimo į save tarsi iš šalies, ir moters egzistencinės vienatvės temos. Tik tai jau atiduodama į poetišku Saulenės vardu pavadintos šešiolikmetės klaipėdiškės širdį ir mintis. Nors ne visai tiesa tai, ką dabar čia parašiau. Tiksliau būtų romano stilistiką apibūdinti kaip dialogiškumą, atsirandantį supinant dar nepažintų erotinių potyrių ilgesį su tais pačiais potyriais, bet jau patirtais, todėl traktuojamais ironiškai ar net sarkastiškai (rinkinyje „Jos“, pasirašytame N.Kliukaitės, subtiliausiai tą atskleidžia ciklas „Laiškai“). Moters vaizduotės ir patirties dialogas romane, kaip ir visoje aptariamosios autorės kūryboje (pabrėžti norėčiau ir kūrinius patiems mažiausiems – ypač „Tititatos užburti“), vyksta ne analizuojant jo pagrindinę temą, o tik prisiliečiant, palytint tai, kas faktiškai nepalytima... Ir pagyrimas autorei, kad dažnai pajuntama, kada reikia pasitraukti, sustoti arba padaryti pauzę: nebūtų tų dalykų, ir moteriškai daugiažodė, bet itin prasminga melodingo išsisakymo byla kūrinyje virstų tik tuščiakalbe – nebūtų prasmės ir man konstruoti teksto apie N. Kepenienės kūrybos dvasinius palytėjimus...

N. Kepenienės romanas „10% improvizacijos“ prasideda sujudinus paauglės pasąmonę: „Jautėsi taip, lyg sapne būtų kūkčiojusi“. Palytima pati įprasčiausia šiuolaikinės šeimos situacija: jau įvykusios tėvų skyrybos, jau įvykusi ir naujos poros – viltingai laimingos poros – naujo sambūvio registracija: „Vakar mama susituokė su Povilu Variakoju“. Tačiau privalome atkreipti dėmesį, kokie kontrastingi veiksmažodžiai – pojūčio, negatyvios dvasinės būsenos pirmajame ir protokolinio veiksmo antrajame cituojamame sakinyje... Turime perskaityti ir pirmąjį romano sakinį: „Saulenė nubudo dar neprašvitus“. Tik jis galutinai įrodo ir žodžių „Saulenė“ bei „mama“ turinio opoziciškumą. Kaip ir I.Simonaitytės knygoje „...O buvo taip“, taip ir N.Kepenienės romane „10% improvizacijos“, nubudimu protokoluojamas dviejų moterų – dukters ir motinos – susvetimėjimo aktas. Šešiolikos metų mergaitė (mergina) ką tik neteko paskutinio iš tėvų – motinos, nes tėvas šeimą išdavė daug anksčiau. „Žaidžiant“ „pagal „civilizuoto“ Vakarų pasaulio taisykles“, Saulenė yra priversta pamatyti dar vieną gyvenimo farsą – viešajai opinijai būtiną farsą: „Tėtis švytėjo kaip naujas pinigas, tarytum gyvenime jam nė nebūtų didesnio malonumo, kaip išleisti buvusią žmoną už vyro“. Taigi paauglė nesikapsto vien savo būsenoje, kūrinyje iš karto atsiranda ir ironiškasis matmuo: suaugusiųjų vertinimas maksimalistiniu vaiko – jaunuolės – požiūriu.

Beveik visi romane veikiantys paaugliai – iš suirusių šeimų. Itin tragiškai romane pinasi įbrolių ir įseserių santykiai. Juos jau simboliškai apibendrina berankis Jurgis – Saulenės tėvo ir tikros jos tetos (motinos sesers) sūnus. Jurgio išsigimimas – tai tarsi atpildas už įvykusią dvasinę kraujomaišą, nors fizinės kraujomaišos ir nėra – vyrui žmonos sesuo nėra giminė. Tačiau kas begali būti šiurpiau už seserį, paveržusią sutuoktinį iš tikros sesers?.. Pažeistas iš esmės moters solidarumas su kita moterimi. Giluminiai genetinės destrukcijos, kylančios tik iš moters, motyvai šiuolaikinėje lietuvių literatūroje beveik negirdimi. Todėl N.Kepenienė yra itin novatoriška, kai leidžia, kad šiuo aspektu prabiltų būtent moters patirtis... Puiku, kad idealistiniams paauglystės ieškojimams romane suteikiami ir pozityvūs pamatai. Moteriškąją mergaičių laikyseną pirmiausia koreguoja Saulenės močiutė, mokanti susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra. Gražiai ir vietoje atsiranda lietuviškai ciniška sapno ne sapno „bobunytė žaliu apsiaustėliu“, kurios „raganiški“ kreipiniai/keiksmai – „šiurena paklotine, kauline lovatiese, bernų balalaika, apseilėta pacacka“ ir kt. – paskatina Saulenę negailestingai savistabai. Kūrinyje tarsi veikia ir antikinės literatūros moterys, primenančios moters pasirinkimo galimybes... Visa tai N.Kepenienės apibendrinama kaip „močiučių, prosenelių ir proproprosenelių išdidi atmintis“. Opoziciška vyro patirčiai atmintis. Bet atmintis, neegzistuojanti be vyrų.

Moteris ir vyras. Moteris už vyro. Būtent šie antrosios motinos santuokos aspektai N.Kepenienės knygoje tampa stipriu postūmiu paauglės savistabai. Imami naujai lytėti ir matyti ne tik savo ir draugių bręstantys kūnai, bet stebėti, analizuoti ir vyrų prisilietimai prie moters. Romane „pikantiškai“ lendama į motinos „pirmosios nakties“ paslaptį: „...gal girdėjai, ką jiedu su tavo motina naktį veikė?..“ Paaugliškai bandoma surasti atsakymą ir į klausimą, kodėl moterys – šiuolaikiškos, savarankiškos – vis tiek veržiasi už vyrų... Moteriškai nustebus „fotografuojama“ ir nauja moters už vyro būsena: „Mama atsuko į Saulenę pajaunėjusį profilį...“ Ir čia pat fiksuojami grynai jusliniai moters išgyvenimai – savi, individualūs... Saulenei leidžiama patirti ne tik „vėjų pamušalo Kosto“, ne tik „princo Nerijaus pagraužta širdimi“ bučinius, ne tik naują santykį su šokio partneriu: „Gal turėjo paglostyti to didelio vaiko galvą? Paguosti? Bet tos adatikės tarpkojy“... (Kaip tai nauja ir netikėta lietuvių jaunimo literatūroje, bet ar ne gražu?) Šiuolaikinei paauglei leidžiama išgyventi ir mylimo vaikino lytinį aktą su konkurente, apsirengusia Saulenės sceniniu kostiumu (mylimasi ne su ta, su kuria mylimasi?)... Tėvas, atraišiodamas striptizo šokėjos korsetą, dukrai atskleidžia ir gyvuliškąją erotikos pusę. Nežinia, ar tai jo piktdžiugiškai neskiriama dar ir antrajai žmonai („Matai, ko man, vyrui, iš tavęs reikia!“), stebinčiai tolstantį sutuoktinį slapta (N.Kepenienė virtuoziškai derina absoliučiai skirtingus moters potyrius)... Net nespėjus įsibėgėti „10% improvizacijos“ veiksmui, Saulenė patiria ir gašlųjį „gladiatoriaus Povilo Variakojo“ brutalumą... Per šį personažą romano įtampa ima augti dar grėsmingesnių dvasinės kraujomaišos prognozių linkme.

Romano „10% improvizacijos“ Saulenė – ne tik be tėvų ir galiausiai be namų likusi duktė, ne tik į naują brandos pakopą įžengusi šiuolaikinė šešiolikmetė, kuri moka racionaliai paaiškinti, kas darosi paauglės organizmui, kai draugė ima guostis: „Supranti, many tarytumei kažkas sproginėja...“ N.Kepenienės romano protagonistė – dar ir stiprios meninės prigimties individualybė. Tokie pat ir jos draugai – dailininkė Vilma, muzikalusis Kostas, šokėjas Nerijus ir kiti. Ne veltui ir knygos pavadinimas toks. Kūrybinė saviraiška romane – labai tvirta siužetinė tikrumo paieškos gija. Kaip didžiausia panieka visokiam melui tad nuolat skamba romane reiklusis Kosto: „saviveikla!“ Tikrumo ieškojimas meninės raiškos formomis – svariausia vertybinė alternatyva, kuria lyg ir galima atpirkti kaltes, ant vaikų/paauglių pečių suverstas egoistiškų suaugusiųjų. Meninių formų tikrumas – tai visapusiškasis, žmogiškasis tikrumas: per žodį, per muziką ir per šokį romane atgyja tik šviesusis, tik pozityvusis žmogaus „ego“ – altruistinis Meilės „ego“. Staiga pajuntama, kad atsiranda net improvizacijos galimybė – absoliuti individo laisvės galimybė, kai net „scena, skubrių kojų nutrypta ir nuspardyta“, pasirodo esanti jųdviejų Rojus. Kūrybos aktas, prilygstantis grįžimui į Rojų, N.Kepenienės romane yra aktas jų dviejų. Moters ir vyro. Tad neverta knygoje ieškoti feministinių pasaulio be vyrų iliuzijų. Žaviausia vis dėlto, kad ši autorė apgina moters teisę būti absoliučiai laisva, nuo vyrų nepriklausoma asmenybe, bet per itin subtilius palytėjimus, prisilietimus tą teisę paradoksaliai ir paneigia nedeklaruojamu teiginiu, kad nėra didesnės laimės moteriai už laimę priklausyti vyrui. Deja, vertinant vyrus, kūrinyje neišvengiama ir paviršutiniškumo (pvz., Povilas Variakojis charakterizuojamas tik kaip vyras, „pasiklydęs savo smegenų vingiuose“). Gilesnių psichologinių įžvalgų trūksta ir kai kurioms moterims – Nerijaus mama „kvepia skurdu“, o kas vyksta jos dvasioje?.. Tačiau šešiolikmečiams suvokiant kūrinį sudėtingesnis psichologizmas būtų kliūtis. N.Kepenienė tą puikiai jaučia.

Reikia atkreipti dėmesį, jog bibliografijoje nebeegzistuoja jaunimo (paauglių) literatūros sąvoka. Tad N.Kepenienės romanas tarsi pakimba ore, nes tai jau ne vaikų literatūros knyga. Bet kūrinys yra apie dar nesubrendusius mūsų vaikus, kuriems (kaip ir apysakoje mažiesiems „Išgelbėk mane“) lemta spręsti suveltas suaugusiųjų problemas... Tai dar vaikiškai skaidrus ir skaistus kūrinys. Tačiau knyga jau kalba ir apie hormonų audras, ir apie nebepridengtą gašlumą... O suaugusiems vis dėlto tai per naivi knyga... Per naivi gal ir daugumai šiuolaikinių paauglių... Beje, romano (dėl kūrinio skyrimo šiam žanrui irgi ginčyčiausi) kai kuriose vietose veiksmas pernelyg „suvaikėja“: knygos pabaigoje jutau ne gyvenimo idealų, ne savo vietos tarp moterų ir pasaulyje ieškančios merginos išgyvenimus, o tarsi dalyvavau karnavaliniame apysakos „Tititatos užburti“ žaidime... Teksto stilistiką turėjo kontroliuoti gražiai pagautos paauglių replikos ar bent kūrinio muzikanto Smiliaus santuoka, kurioje motina už Saulenę netgi jaunesnė... Būtų buvę įdomu skaityti apie tokios šeimos problemas... N.Kepenienės apysakos pobūdžio kūrinyje joms vietos neatsirado. Tai romanui „10% improvizacijos“ gerokai kenkia. O kūrinio tema, pakartoju, ir labai novatoriška, ir veriasi per reto grožio palytėjimus – ažūrinius šiuolaikinės bręstančios moters pasaulio palytėjimus. Per itin retą lietuvių literatūroje moteriško ilgesio ir moteriškos patirties dialogą. Šokančios paauglės žavesį pirmajame viršelyje pikantiškai fiksuoja ir A.Stanevičius. O N. Kepenienės nuotraukoje, esančioje viršelio atlankoje, fotografas jaunystės problemas tarsi atskleidžia susirūpinusios motinos akimis. Nors N.Kepenienės knyga artimesnė moterų literatūrai, tačiau ji galėtų inspiruoti ir vyrų požiūrį į šiuolaikinius paauglius. Aš šį kūrinį skirčiau šeimos skaitiniams... Bet ar šiandien tai įmanoma?.. Ar literatūrologija to nesibaido?..