0+6. Eilėraščiai-daiktai

Šiais laikais daiktas turi svarbią reikšmę. Vyksta daiktų mugės, akcijos, išpardavimai, atrakcijos. Pavyzdžiui, pirkdama pėdkelnes, papildomai gavau lūpų vazelino (įdomu, kokia čia užuomina?), arba pirkdama Kęstučio Navako knygą, gavau garstyčių, ir garstyčios buvo geresnės nei knyga. Taigi tokiais daiktų laikais vis ieškoma būdų daiktą reflektuoti ir adaptuoti. Tad randasi gausybė daiktų reflektuotojų: Ričardas Šileika daiktus fotografuoja, kolekcionuoja, dovanoja ir visaip kitaip uoja ir oja, Nikodemas daiktus nešiojasi, pvz., per Poezijos literatūrinę žiemą tampėsi didelę kolbą, pilną Vilnelės vandens, o per Knygų mugę tas pats R. Šileika išrausė jo krepšyje keletą kočėlų.

Benediktas Januševičius daiktus rašo. Ne šiaip sau rašo, bet ir parodas rengia, kuria teksto ir vaizdo sinteziją. Jo nauja knyga „0+6“ – tikras daiktų rojus. Pirmiausia į akis krinta netradicinis dizainas: knyga surišta tarytum bloknotas. Kadangi bloknotas yra kasdienio naudojimo daiktas, taip įdaiktinama ir pati knyga – ji tampa ne tik lentynų dalimi, bet realizuojama ir praktiškai.

B. Januševičiaus naujoji knyga – puikus konceptualiosios / įmantriosios / konkrečiosios poezijos pavyzdys. Perskaičius knygą, gali pasirodyti, jog Benas šiuo požiūriu yra novatoriškas ir modernus, tačiau neapsirikime – konceptualiosios poezijos kryptis literatūros istorijoje eina lygia greta su klasikine forma. Indijoje pirmieji jos pavyzdžiai pasirodė jau 300 m. pr. Kr. Vakarų literatūroje konkrečiosios poezijos pavyzdžių buvo renesanso, baroko laikais, ypač ji tapo populiari XX a. pradžioje (rusas V. Kamenskis, italas F. T. Marinetti, prancūzas G. Apolinaire’as ir kt.). Lietuvių literatūros istorijoje konkrečioji poezija prasideda LDK baroko literatūroje XVI-XVII a. Puikiausi konkrečiosios poezijos pavyzdžiai: Kazio Binkio „Augnelijų arija“, Prano Morkūno „Dainuoja degeneratas“, Eduardo Mieželaičio „Montažai“, Petro Tarulio „Nuovakarių skiauterys“, tokios poezijos galima rasti Sigito Gedos „Babilono atstatyme“, Donaldo Apanavičiaus „Gramatikoje“, šiandien konkrečiąją poeziją puoselėja „Vario burnos“, Gyčio Norvilo ciklas „Kvadrantai“ taip pat priklauso konceptualiajai poezijai. Kita vertus, šiuolaikinės literatūros kontekste, kai konkrečioji poezija nėra populiari ir vertinama, B. Januševičius knyga „0+6“ neįtelpa į rėmus. Jis poeziją pritaiko šiuolaikinėms masinės komunikacijos priemonėms (eilėraštį rašo elektroninio laiško lange, p. 67; ant laikmenos lipduko, p. 117; prekės etiketės, p. 57) ir taip praplečia poezijos kūrimo bei suvokimo galimybes, atveria naujas erdves poetinei (savi)refleksijai.

Pagrindinis B. Januševičiaus eilėraščių koziris yra sumanumas. Čia turinys ir forma susijungia į tobulą dermę. Kultūrinis kodas 0+6 sąmoningai jungia formos ir turinio, metafizikos ir materijos klodus, nulis – tai pirmapradiškumas, pradžių pradžia, įformintas niekas, o 6 – paskutinioji pasaulio kūrimo diena, heksagrama, tvarka, harmonija. Viršelyje vaizduojama žvakė vertikaliai jungia horizontaliai parašytą autoriaus vardą ir pavardę. Šitaip vizualiai susidaro smėlio laikrodžio forma, reprezentuojanti kintamumą, dinamiką, judėjimą – pagrindinius B. Januševičiaus knygos motyvus.

Analizuoti B. Januševičiaus tekstus reikia dviem aspektais: turinio ir formos, nė vienam nesuteikiant prioriteto, o suvokiant eilėraščius / daiktus kaip vientisą būvį, kurį reflektuoja poetas. Eilėraščiai šioje knygoje yra sudaiktinti keleriopai.

1. Vienaraidžiai arba dviraidžiai (vienaragiai / dviragiai) tekstai, kai eilėraštis sudarytas iš vienos ar kelių raidžių ar ženklų, pvz., „bbbbbbbbbbbbbb...“ („viena pasvirusi“, p. 41), kur tik kamputy tarp „b“ gali įžlibinti pasvirusią e raidikę. Tai ir yra visas rebusas – skaitytojas, pamatęs daugybę „b“ raidžių, tikisi išvysti pasvirusiąją „b“, tačiau apsigauna. Arba eilėraštis-žiedynas (tokia vaizdinė asociacija) „trys kepurėtos“ (p. 39) sudarytas iš trejopų „a“ raidžių. Šių eilėraščių pagrindinis sumanymas – tikrinti skaitytojo pastabumą ir žaisti ne žodžiais, o ženklais, smulkmenomis, kurios gyvenime taip pat labai svarbios. Autorius leidžia skaitytojui sutrikti, krūptelti nuo ženklų gausos ir kalbos nebuvimo, iš to seka suvokimas, kad poezija – toli gražu ne tik tai, kas išreikšta žodžiais, iškalbėta, bet ir tai, kas matoma, girdima, jaučiama.

2. Įvaizdinti tekstai, kai iš žodžių kuriamas vaizdas arba iš simbolių kuriamas tekstas (televizijos bokštas, p. 19; labirintas, p. 29; laikrodis, p. 109, kvadratas, p. 17). Šiuose eilėraščiuose teksto turinys dažnai sutampa su pasirinkta forma, pvz., eilėraštis-laikrodis:

pilnatis – tamsos kalvis –
po krūmu snaudžia
palieka pėdsakus
dar dešimt pavogtų minučių
dar dešimt pamirštų laiškų
ar dažnai tenka lopyt bures?

Šių tekstų įdomumas tas, kad jų perskaitymas priklauso nuo kiekvieno skaitytojo individualiai: jis turi nuspręsti, ar skaityti nuo sekundžių, ar nuo valandų rodyklės, ar nuo apvalaus laikrodžio ciferblato. Kiekvienu atveju tekstas bus kitoks, su keliomis galimybėmis ir išeitimis. Autorius skaitytojui nebruka savosios perskaitymo versijos, o palieka pasirinkimo laisvę. Pavyzdžiui, iš eilėraščio-labirinto (p. 29) išėjimo nėra: skaitomas tekstas gali nuvesti nebent iki beprotystės, eilėraštį galima skaityti nuo tos vietos, kuri labiausiai patinka, bet niekada neperskaitysi iki pabaigos, nes pabaigos nėra. Pabaiga pati pasiklydusi labirinto kalboje. Kartais susidaro įspūdis, kad įvaizdinti tekstai yra pabiri ir nerišlūs, tačiau išsprendus autoriaus sugalvotą formos mįslę paaiškėja, kad tekstas, priešingai, – labai vientisas ir poetiškas (p. 17).

3. Eilėraščiai, kaip tam tikrų fragmentų kartotiniai, kai į vientisą tekstą įterpiamas koks nors žodelytis, žymintis, tarkim, laiko slinktį: „vėjas šlaistės po kiemą medžiodamas m tak uses / sintetinis liūdesys sušildo/ mano sutinusias kojas tak...“ (p. 23). Arba eilėraštis, sudarytas iš pasikartojančių aliteruotų žodžių: „kiek sakyk / kiek sakyk / kiek sakyk / kiek sakyk / kiek sakyk / sakyk kiek / sakyk kiek / sakyk kiek / sakyk kiek / sakyk / dar liko / sasiskų / stalčiuje“ (p. 55). Garsiai skaityti šiuos tekstus sunkoka, nes įvairiose vietose įterpiami žodžiai lėtina kalbėjimo tempą, atsiranda donelaitiškas ratų girgždėjimo įspūdis, monotonija. Kita vertus, tai irgi žaidimas bei skaitytojo pasirinkimo laisvė: eilėraštį galima skaityti išmetant įterpinukus – kaip vientisą harmoningą objektą.

4. Eilėraščiai-daiktai, kai į realius daiktus įterpiamas tekstas ir daiktams suteikiama nauja reikšmė. Šitaip eilėraščiu tampa žaidimo kauliukas, kalendoriaus lapelis, vizitinė kortelė, tualetinio popieriaus etiketė, net degtukai... Toks autoriaus sumanymas orientuotas į poezijos sklaidą. Viename interviu jis sako: „Daiktai man yra svarbūs, ir tiek. Mane nuolat supa cigaretės, degtukai, diskeliai, talonai, čekiai ir t. t. Man tie daiktai reikalingi, todėl belieka tuos daiktus paversti eilėraščiais“*.

Daugelis B. Januševičiaus eilėraščių-daiktų sukurti transformacijos ir interpretacijos principais. Žavūs yra „Trys šifruoti eilėraščiai“: Salomėjos Nėries eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį“ kulinarinė versija (p. 45), Kazio Binkio eilėraščio „Vėjavaikis“ zoologinė versija (p. 47) bei Vytauto Montvilos „Viltis ne čia“ militaristinė versija (49). Atrodo, kai tekstai literatūros jau yra išsemti, išanalizuoti ir išnarstyti, Benas randa dar vieną galimą ir labai linksmą jų interpretaciją – sintezuoja literatūrą ir dailę.

B. Januševičiaus eilėraščiai-daiktai yra dipoliai: iš tekstų formos atrodo, jog tai – žaidimas, bet turinys – gili savianalizė, prasmės paieškos, kančios substancija, meilės, ramybės realizacija. Kitaip sakant, forma kartais prieštarauja tekstui, todėl turi būti budrus, kad neapsigautum, nes Benas skaitytoją apgaudinėja, jis teigia: „Tekstą skiriu tiems, kurie tekstų neskaito“. Vieni sako „keista knyga“, bet juk Beno tekstai, paimti iš ankstesnių rinkinių „Šalkis“, „Buto raktas“, neatrodė keisti, tad eilėraščiams suteikta forma skaitytoją apgaudinėja. Žiūrėtojas taip įsitraukia į formą, jog tekstas lieka už kadro, nematomas. Toks sumanymas ir apgavystė nesąmoningai leidžia pasitikrinti – dar esi teksto skaitytojas, ar iš tavęs likęs tik nebylus daiktų stebėtojas. Tobuliausias derinys, kai aptinki save esant ir skaitytoju, ir žiūrėtoju. Tada atsiveria pats didžiausias eilėraščių-daiktų stebuklas – daiktas, iki šiol buvęs kasdieniškas, nešiojamas piniginėse, rankinukuose ar kišenėse, prabyla, tampa ir tapsta poezija. Šie eilėraščiai-daiktai naudingi ne tik transcendentine poezijos prasme, bet ir kasdienybėje: su eilėraščiu-tapatybės kortele galėtum laisvai kirsti pasienį, nes užsieniečiai nesuprastų, jog vardo ir pavardės vietoje puikuojasi eilutės: „rašydamas tekstus / aš kartais žiovauju“, autobuse galėtum pasižymėti eilėraštį-bilietą ir nebūtum pagautas kontrolierių, nes, žinoma, jie kreips dėmesį į formą, ne į turinį, o jei atsirastų toks, kuris vis dėlto pastebėtų klastotę, už tokį originalumą ne tik kad nenubauduotų, bet dar ir primokėtų.

Teko girdėti: „O kur tokio teksto išliekamumas?“ Šiuo požiūriu B. Januševičius gali puikiai atsakyti – šiais knygos nemeilės laikais knygą mažai kas pirks, o kasdienius daiktus naudojo ir naudos, tad verta į juos komponuoti poeziją ir šitaip vykdyti konceptualiosios poezijos sklaidą. Jei žmogus neieško poezijos, vadinasi, poezija turi ieškoti žmogaus.


* B. Januševičius. Nebūtina rašyti eilėraščius, kad būtum poetas. [url]http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/58569[/url]