Mes slepiamės po svetimais vardais ir pravardėm, kartais net geriausi draugai mūsų neatpažįsta ir nesuranda. Bet nuo mirties nepasislėpsi – fatališka ir negailestinga ji pasiglemžia ir tuos, kurių gyvenimas tik prasidėjo. Dvidešimt penkios vasaros. Ir viskas – daugiau jo nebebus. Atrodo ką tik spaudėme jam ranką, kalbėjomės žiūrėdami į akis ir staiga... viskas. Mirtis. Vėliau vieni tvirtino, kad sapnavo lemtingus sapnus, kiti, kad matė blogą lemiančius ženklus, treti keikė liūtį, kuri...