Antonai, nagi… Jei jau siuvinėji kryželiu, tai išmok mazgelius slėpti. Kad iš dūšios – tai nepasiteisinimas. Na, galima būt kažkokiu bardu-skaldu-gatvės paetu, savęs neatmenančiu. Bet jei jau imies visokių klasikinių formų, tai pabaik iki galo. Kad ne imitacija, o bent jau nagingo amatininko darbas būtų. O jei – stebukle! – ne tave forma nugalėtų, o tu ją… Čia tai puiku būtų. Ech, tavo draugė forma, kad ir šluba bei kuprota, viena kaire tave įveikia. Va ir rašai apie visokias “в петлю”. Kam?
Vienos frazės eilėraštis. Ta frazė nebloga, bet už dvi eilutes į kitą etapą nepraleisiu. Mokėkite už bilietus, ponai!

Nne. Nesakau, kad beviltiška, bet banalokai, dirbtinai, neišbaigtai, nne.

На окраине Вселенной обычно сидят ежики и вздыхают, именно этого и не хватило стиху- сильного вздоха в финале.
да и петля тут на подобье висячей веревки, висит себе и никакого смысла за собой не тащит.

И ты сидишь, съедаемый тоской и комарами.
/от этого надо было плясать/

Gerbiama Majesto mama, grįžk! Majestui labai reikia redaktoriaus/korektoriaus. Dievai su tom rašybos klaidom, bet Majestai! Kokios čia sintaksinės konstrukcijos? Iš kur visokios “бутылки от пиво”? Ar jūs taip kieme sakot?
Ir dar aš manau, kad tu sukčiavai šiame etape, nes pavadinti šių citatų epigrafais negalima. Jau vien tai, kad tavo epigrafai kartais ilgesni už tekstus, šį tą sako. Ir jie ganėtinai išplaukę – o epigrafui būdingas trumpumas, skambumas. Epigrafas – tam tikra įžanga, nuo kurios pradedame vystyti mintį. Tavo tekste jokios raidos nėra. Tu panaudoji citatą, kad galėtum ją interpretuoti, savo tekste tu imi tą pačią situaciją, tik ją šiek tiek pasuki ir jau polemizuoji su Škėmos herojumi. Tačiau – dėmesio! – tu nieko nepridedi prie to, kas pasakyta. Tik sakai kitaip.
Ne, man patiko ir metodas, ir tekstas. Patiko, kaip tu eksperimentuoji. Ir kad ne antro kramtymo literatūrinis produktas. Ironiškai, beje, atrodo greta su Antono kūriniu. Juk pretenzija “зато от души” aiškiai jaučiasi jo tekste, tačiau būtent tavo tekstas jaučiamas kaip “от души”.
Žodžiu, džiugini mane šiam battle. Štai dėl tokių tekstų battluose įdomu.

Visai čia to Škėmos nereikėjo. Cтихи тo живые ir be Škėmos.

А вот и поймал, не от души. Малой кровью и большим объемом победить трудно.
Заигрался вставками, которые местами, кроме последней, ни в какую Красную Армию. Без них получается более слитно и осмысленно.