Žongliravimas vaizdų virtine dažnai išduoda autoriaus bejėgiškumą. Tuo smagiau išvysti autorių, kuriam tokie žaidimai yra stiprybės šaltinis. Tiesiog Frau demonstruoja įtaigius judančius paveikslėlius. Stiprūs įvaizdžiai dvigubu dugnu – norisi tyrinėti po milimetrą, tačiau pakanka ir suvokimo, kad kažkas slypi ana... ėėė... giliau.
Tiesa, finalas veikia kaip šaltas dušas. Kas nutiko? Kodėl? Trūksta kažkokio sąryšio. Kelios paskutinės eilutės visiškai atskyla nuo eilėraščio – ir skambesiu, ir prasme. Nors formaliai išlieka ta pati geležinkelio ir graikų mitų linija, tačiau mintis nutrūksta.
Ko pritrūko? Pusės šimto eilučių :) Nepabaigtas eilėraštis. Lyg būtų įkyrėję rašyti: «А потом все умерли».

Graži idėja, gražus pateikimas, ir viskas man čia labai gražu :)

Видели ли вы,
Как бежит по степям,
В туманах озерных кроясь,
Железной ноздрей храпя,
На лапах чугунных поезд?

А за ним
По большой траве,
Как на празднике отчаянных гонок,
Тонкие ноги закидывая к голове,
Скачет красногривый жеребенок?

Милый, милый, смешной дуралей,
Ну куда он, куда он гонится?
Неужель он не знает, что живых коней
Победила стальная конница?

С.Есенин "Сорокоуст"