Šis tekstas gal nėra objektyviai labai prastas, nors rimai tai nudėvėti (senas geras patarimas: nemoki rimuoti, nerimuok!), o sakiniai gan bjauriai deformuoti (ir tai vis tiek neišlygina skambesio). Tekstas tiesiog visiškai ne mano skonio. Pasakysiu kaip raudonasis komisaras, poezija turi būti aktuali. O kas man gali būti aktualu nučiupinėtame gyvenimo kaip kelionės traktavime, praeinančio laiko apgailėjime? Amžinieji klausimai ir dvasinės vertybės? Būkit mielas, amžinuosius klausimus užduokit bent jau šiandienos kalba!
Apskritai samprotavimai eilėraščiuose, ypač tokio miesčioniškai-filosofinio pobūdžio, man nepatinka. Noriu, kad poezijoje būtų jaučiama, gyvenama, o ne samprotaujama.
Ko pritrūko? Originalumo (ne temos traktavime, bet apskritai), gilesnės įžvalgos. Paskutinis paradoksas, beje, stiprus ir įrodo, kad Ogio gali pavaryt! :) Gal verta tiesiog taupiau naudoti žodį?

Toks..hm. Puse velnio. Pabaiga patiko, mintis banaloka, bet pakenčiama, bet atlikimas stringa, vietomis rimas tik dėl rimo, pasimeta prasmė.

ожидал лучшего.