Graži pasaka. Ir šiaip graži ir eurobatlui tinka. Kas tad man nepatinka?
Sunkus jis. Nepaisant to, kad žodžiai ir simboliai paprasti, pažįstami, net naivūs ir žaismingi. Vis tiek sunkus ir klaidus (pvz. taip ir neaišku iki galo, ką anas žemės paukštis padaryti turėjo ir kodėl). Bet tai ne taip jau rimta (gal tai tik erudicijos reikalas).
Daugiausiai priekaištų, žinoma, formai. Kaip išėjo, kad linksmas nuotakos asmuo (antras) staiga virto pasyviu (po pažasčiu nešamu) trečiu? Ritmas tvarkingas, bet mintįes sekti nepadeda. Greičiau jau atvirkščiai. O ypač tam trukdo pačiose netikėčiausiose vietose lūžtančios eilutes. Šiaip ar taip, rods, atsekiau. Galiausiai net pastebėjau, kada anas paukštis per slenkstį žengė.. Na taip, ironizuoju mažumėlę.
Nes net ir nesikabinėjant prie kiekvienos eilutės, vis tiek įspūdis kažkoks miglotas (čia toks subjektyvus įspūdis).

Originalesnė, mažiau laukta "slenksčio" interpretacija negu priešininkės. Nors pati plėtotė - labai pažįstama, ir tikrai nestebinanti, mitologinė. Na, kiekvienas autorius žaidžia taip, kaip geriausiai moka finale. Eksperimentų kaip ir nematyti. Taip pat ir formos atžvilgiu. Visgi, darbas geresnis už priešininkės.

dar vienas slenkstinis. labai jau siaura toji Europa - besibaigianti vietinio folkloro ribomis. pats tekstas maloniai skaitomas, kojos nekliūna bemaurojant po begalinio ilgio eilutes. tema neatskleista akivaizdžiai, palikta vietos ir skaitytojo fantazijai. pats folklorizmas ir suteikia žavesio ir erzina, kai vietomis peržengiamos ribos tarp temos išbaigtumo ir žodžių masės.

Gražiai ,,įrėminta" ,,Dienapjūčiu" bei pypkės rūkymu, bet kiek per daug ,,užsižaista" archetipais.

Šitas darbelis labai primena (savo dvasia) pusfinalio veikalėlį, tad lyg ir savotiškas kartojimasis arba cikliškumas... :) bet jis kur kas išbaigtesnis ir pilnesnis, jis labiau užpildantis visą esybę... :)

Pripūtėt abi miglos kaip reikiant.
Šitas, mano galva, grakštesnis ir skaidresnis. Nors ties 8-10 eilutėm ritmą vis tik pamečiau. Žinoma, tuoj pat ir mintį - teko keliskart grįžti ir eit iš naujo - ne į naudą bendram įspūdžiui. Finale (o, pati pabaiga tai puiki!) staiga likau nesupratus pirmų dviejų eilučių paskirties. Bet nuo trečiosios tai mėgavausi. Kad nebūtų per gerai, dar prikibsiu prie laužtinių skliaustų su visu jų turiniu - tai jis svarbus ar ne svarbus?
Apie temą. Tema paliesta ne daugiau nei oponentės kūriny. Bet ir ne mažiau.

Galvosūkis kaip reikiant..

Tiesioginė temos interpretacija. Šiek tiek laukta. Galbūt pagrindinis trūkumas interpretacijai yra tai, kad jau panaudota anksčiau keleto autorių darbuose ('Oi, kokie tie lietuviai savanaudžiai').
Forma: kliūva keli žodžiai. Pradžia labai pompastiška. Bet viduriukas ir pabaiga visai neblogai susiskaitė.

eilėraštis itin chaotiškas. pradedant minties nenuoseklumu ir baigiant ritmika. rodos, kad imtas ir suklijuotas iš atskirų dalių. o jau žodelių žodelyčių: eini, skaitai ir klimpsti begaliniuose minčių ir skiemenų vingiuose. dėl temos interpretavimo: gerai, sakykim, kad slenkstis yra, BET juk batlas juk ir apie Europą. kur ji? gaila, kad vystymo "vinis" sukalta tik pačioje pabaigoje ir atpirkimo ožiu palikta 1 eilutė. eilėraščiui trūksta lengvumo, gaivumo ir paprastumo.

Gražiai interpretuota slenksčio tema: eiliuje sukomponuoti dipoliškumo variantai gana vykusiai interpretuoja slenksčio, kaip ribos archetipą.

Man pasirodė, kad yra kažkokio neišbaigtumo, daug bereikšmio kalbėjimo... :) kažkaip neatsirado tos visa užpildančios eilėraštiškos dvasios... :)