Taip, nors tai ir paika, bet iš esmės šieik tiek kūrybiška (esi priverstas valdyti eilutę).
Mini apklausa (ne tik dalyvavusiems):
a) ar reikia viešai rodyti rezultatus (archyvą) neprisijungusiems?
b) ar yra prasmė padaryti patiko/nepatiko ties kiekviena eilute (taip būtų galima pasitikrinti, ar tavo eilutės tinkamos)?
c) ar būtų įdomus panašus prozos žaisliukas (sakykime keturiems žaidėjams, pirmas etapas: planavimas (kaip snaigėje, tik mikro), antras: keturių fragmentų parašymas (jie gali būti skelbiami rašykuose))?
Naujienos iš agitbrigados klojimo teatro – štai pirmasis opusas:
Įkvėpimas ir skudučiai
Kartą, apimtas nežmoniško įkvėpimo,
Bėgiojęs po kiemą vaikas nurimo
Kai akmenys rinkosi porą iš upių
Ir sijojo spindulius medžių plaukai
Buvo buvo, kaip, nebuvo. Tiesiai, atbulai.
Išėjo imtynių nepasisvėrę, pliekdami bambuko skudučiu.
Turėkite omenyje, kad kiekvieną eilutę rašė vis kitas dalyvis, matydamas tik vieną, ankstesnę eilutę (išskyrus pirmą autorių ir išskyrus paskutinį, kuris matė dvi eilutes: penktą ir trečia (su ja turėjo rimuoti)).
Mano galva, paskutiniai du žaidimo dalyviai neišlaikė ritmo, bet gal čia ir nieko.
Dar kelis bus galima pamatyti luome, kai jiems bus suteiktas pavadinimas.
Taip sutapo, kad šiuo metu turime keturis beveik užbaigtus (trūksta šešto tą gebančio asmens). Nors, antra vertus, kol jo laukiame, galie lengvai pradėti ir kitų, naujų.
O kam platumos ribotumui??? Juk jis vis tiek užims tik mažą dalelę platumos..., na sakysim - biškutį Nieko, plius dar biškutį Nieko ir dar biškutį Niekučio, pliusiukai niekučių ir eilutė
ooooooooooooooooooooooooooooo
na dar gal aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
ir vitskats! Še ve ka:P
Todėl neužsiprašinėk platumų, nes siaurai ten atrodysi Bruš...Bruš..keli...HO HO HO!
Nebuvau atėjęs, pim pim!
Šio pratimo tikslas nėra visai atsitiktinių simbolių kratinys. Žaidimo dalyviai vis tik pasąmoningai derina savo veiksmus vienas su kitu. Matydamas dalį informacijos rašantysis spėja (ar bent jau gali mėginti atspėti), kas gi vyko užlenktoje srityje?
Todėl rezultatas nėra visai absurdiškas, tam tikri poetinio ir bendražmogiško mąstymo stereotipai rezonuoja, jų žaismas ir sudaro didžiąja žaidimo smagumo dalį.
Iš patirties žinau, kad tokių pseudoeilėraščiai geriausiai pavyksta, kai prie stalo susėda empatiški, ne pernelyg išdykę dalyviai. Pasvarstykite patys – kaip atrodytų rezultatas, jei penki žaidimo dalyviai laikytųsi ritmo (kur reikia - ir rimo), o šeštasis imtų ir įveltų ką nors Jupiterio ar Saturno gyventojų kalba?
Tai kolektyvinis žaidimas. Su tokia nuostata prisijungę, galit tikėtis ko nors įdomaus.