Oi ne, nesu naivi ir nerašau tam, kad rašyčiau. Žinau, ką noriu pasakyti, keliu problemas, kurios palietė ir mane pačią... Nerašau apie VAMPYRUS IR MEILĖS PERIPETIJAS. Dėl išleidimo bus aišku, kai bus baigta ir perskaityta, įvertinta artimųjų, draugų, mokytojų :}
Autorės naivumas tiesiog liejasi per kraštus, bet atsižvelgiant į amžių - suprantama. Kai man buvo 16, aš irgi knygas rašiau ir dar kalnus norėjau nuversti.
Reiktų realistiškiau žiūrėti į viską. Tiek daug prisisvajojus gali tekti skaudžiai nusivilti. O jei ne, valio :) Teko skaityti dvyliktokės parašytą knygelę. Visiškai paikas skaitalas apie turtingos mergaitės meilės 'problemas' su erzinančiai nuspėjamais 'siužeto' posūkiais, bet išleido - mokytojai, tėvai padėjo, mokykla finansavo. Tad gal ir realu tikėtis, kad ir tau pasiseks. Visko būna...
Turiu pritarti, kad patarimai dėl neskubėjimo su knyga yra labai teisingi. Aš kai atėjau į rašykus, buvau jau pagatavas rašyti knygą (beje, taip pat iš dalies paremtą savo patirtimis), bet parašęs keletą dalių, gavęs kuolų ir kritikos, pasiskaitęs kaip kiti rašo, šiek tiek nusileidau ant žemės, ir pradėjau rašyti trumpus apsakymukus. Dabar, prisiminus kaip knygą rašiau, šiek tiek juokinga. Rašymui vien gabumų nepakanka, reikia ir darbo, tobulėjimo. Savaime niekas nesidaro.
Dėkoju visiems, kurie buvote neabejingi ir parašėte :} P.S. tiems, kurie sako, kad nerašyčiau: rašysiu, nes tai teikia man euforiją, rašysiu, nes susirgau rašymu ir nebeišeis visko taip lengvai mesti, rašysiu, nes esu užsispyruis ir pasiryžusi viską šlifuoti iki pat pat galo, kol nebus gėda pasakyti: "tai mano KNYGA". Tiesiog mėgstu pabaigti viską iki galo, nesu iš pasiduodančių, nors kažkada tokia buvau ir tai pakenkė.
Nu, tai kad short story yra iki 7,500 zodziu by default (kazkas taip sugalvojo, matyt, kokie nors zurnalai ir leidyklos). Aisku, rasykuose ir 7,500 zenklu yra ohoho koks kiekis, beveik apysaka, nes cia rasykai, o ne siaip kazkas.
iš dalies pritariu Flax'ui, bet manau, kad didesnės apimties kūrinio rašymas (į stalčių) padeda išlavinti savitą rašymo stilių, kuris vėliau jau atsispindėtų kitose kūriniuose. nors ką žinau, ir aš paauglystėj buvau puolęs rašyt "romaną". parašiau, buvo smagu, kokybės prasme gal ir šnipštas, bet kaip atsiminimas (pats rašymo procesas, o ne rezultatas) jis man yra mielas. nors tada, kiek pamenu, atrodė taip - "tuoj pabaigsiu, siųsiu leidyklai ir uždirbsiu krūvą šlamančių".
Gal geriau nerašyk tos knygos. Problema yra tokia: jeigu rašai blogai, tai didėjant kūrinio apimtims kokybė negerėja. Paskaičius tavo darbus čia, rašykuose, peršasi patarimas - anksti tau dar knygas rašyti.
Pradėk nuo kūrinių iki 7,500 žodžių. Kai išmoksi trumpą istoriją papasakoti taip, kad joje nebus kartoninių veikėjų (nesvarbu, ar trečio ar pirmo asmens), medinių dialogų ir didaktiškų aplinkos aprašymų, tuomet gali bandyti kurti ir tokį sudėtingą organizmą kaip Knyga.
Atsiprašau, bet belieka pritarti Fuck Yeah Mainstream.
Dėkoju :} Vat dar vienas dalykas (atsiprašau tų, kurie galbūt norėjo sulaukti ir paskaityti mano knygą, bet)... Aš šneku pirmuoju asmeniu tarkim ir noriu padaryti taip, kad skaitytojas galėtų rinktis ar pasakymas "aš užmigau" reiškia mirtį, ar tiesiog užmigimą... Taip galima? Rašyti taip, kad vieni įsivaizduotų, jog parašė jau anapilin išėjęs žmogus, papasakojo, o kiti, kad parašė tiesiog gyvas sukurtas personažas. Nuo to skirtųsi ir pagrindinės idėjos suvokimas, tiesiog noriu palikti jiems galimybę rinktis :}
Orchidėja9 -apsurdiška yra kartoti kažkieno parašytus žodžius. Beje, kam rašyti knygą, jei ten viskas prifantazuota, ir neturi nieko bendra su tikrove? Knygos rašomos tam, kad tikėtume, jog viskas vyko iš tikro
Pienių Bitė- Manau puiku, kad rašote apie savo išgyvenimus, taip kuriate veikėją tikresnį.Rašyti galite kaip norit.
Na ne, aš nežadu sudėti visų realių ar dar kaip, paprasčiausiai viena veikėja bus panaši į mane (išgyvenimais, baimėmis, situacijomis), visa kita sukurta :}
Žorž Sand yra pasakiusi, kad absurdiška laikyti kūriniu tokią knygą, kuri parašyta tiesiog sudedant realiai egzistuojančius "personažus" ir viskas. Tai nėra KŪRYBA. Be abejo, autobiografinių motyvų kartais kratyte nenusikratysi. Bet gal verta bent jau pamėginti paeksperimentuoti. Juoba jei kartais nejučiomis susimąstytum: o jei tuo metu būčiau sutikusi kitokius žmones?.. Jei vienas ar kitas įvykis būtų baigęsis kitaip?.. Tai ne tik puikiausias įkvėpimo šaltinis - juk taip daug įdomiau;)