Kūryba nemenka terapija visų pirma. Man atrodo ne ką mažesnį poveikį turi kuriančiajam, nei kad pas kokį psichoanalitiką ant kušetės n metų pragulėt, gal labai labai didesnį. Suprask savo menkumą ir leisk sau menkintis, vat ir rašysis, belekas, o koks to proceso rezultatas - tik antraeilis dalykas. Kaip sakau, pirma terapija. Vo.
Bet gal ir taip, o kas iš to, kad savo smegenis purtai, jei vis tiek ten nieko doro nėra. Bet vat kažkaip atrodo, kad galvoj kažkas yra gero, tik ant popieriaus to neperrašai, čia turbūt tik kažkoks egocentrinis pasitenkinimas, kurio negali įrodyt, nes iš tikro, nieko doro toj galvelėj nėr
Aš visada tą patį vakarą ir publikuoju, niekada nepasilieku švaresne galva perskaityt iš naujo, kitą rytą, suredaguot ir t.t., nes tiesiog pervargstu iki vėmimo. Na, tas skubėjimas publikuot - atsisveikinimas ir paleidimas, nes kitaip kol kas neišeina, nesugebu paleisti tos idėjos, čia gal meditacija kokia reiktų užsiimti, nežinia. Nebūčiau rašyke, gal ir problemos tokios nebūtų. Turbūt gi. O redaguot, taisyt iki nebegalėjimo - ai, juk niekada nebus gana. Visada įkeliu su klaidom ir t.t., na ir kas, nebebūna jau tai svarbu, nes jau būni toks išsikrovęs, kad nieko nebesinori, net miego.
Tokia didelė kančia, taip ir išprotėti galima, dramatiška, o kartu ir apgailėtini visi tie rašinėliai, negi nejuokinga per ašaras. :) Šiaip jei rašau, tai iš esmės manęs nebebūna, nukenčia absoliučiai viskas. Ir labai labai nekenčiu, ir negaliu be to gyventi. Priklausomybė, grafomanija.