to Valkas: Va, labai gerai, kad atsiranda priešprieša maniškiam nusistatymui.. Aš, matai, esu hiperextradouble susireikšminusi asmenybė, pabandžiau nusiųsti kelis savo eilius nemunui, atėnams, atmetė, nu ir nakui, pagalvojau, daugiau jūs manęs nei regėsit, nei matysit. Cha, dabar duočiau spausdinti tik tada, kai leidėjas pats manęs prašys, maldaus, ant kelių parklupęs.. Na, čia daugiau, aišku, mano vizijos, mergaitiškos sapalionės, kurios niekada neišsipildys, bet mano arogancija, mano kaip tariamos poetės arogancija - kieta ir nepasiduodanti kaip granitas:)) Palikimas kartoms? Rašau ant lapų, kažkas gal po mirties perskaitys radęs kokiam atokiame stalčiuje, užteks žinot, kad tokia kaip aš kažkada buvo ir tiek. Taip, yra žmonių, kurie save laiko genijais, esu girdėjusi.. Kurie miršta, bet mirties patale rašo, nemiega, bet rašo, hm, aš ne tokia. Jeigu leisčiau poezijos kančioms mane pilnai užvaldyti, pradėčiau kalbėtis su žvaigždėm, kadangi jeigu jau neriu į kažką, tai iki dugno ir negrįžtamai. Neleidžiu sau šito dažno rašymo malonumo, to vadinamo tranzo, į kurį įeini kurdamas. Bijau, kad paskui į realų pasaulį kelių nerasiu:) Rašyti leidžiu sau su saiku, save pasitaupydama, taip, sakyčiau, tik pusėtinai leidžiuosi į tuos kūrybinius kosmosus.
Nesutinku. Tikras rašytojas yra tas, kuris pats žino, jog yra tikras rašytojas. Kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be kasdieninio rašymo, kuriam visuomet yra minčių ir parašyti eilėraštį jis gali iš bet ko, nes technika taip gerai atidirbta - net pastangų dėt nereikia. Aišku, būtina parodyti, kad rašydamas kankiniesi, kitaip koks gi iš tavęs poetas, bet čia tik taip, dėl akių. Taip pat tikram rašytojui nesvarbu, ką jis rašo - svarbiausia kaip į jį žiūri aplinkiniai, tai yra kaip į jį žiūri tie aplinkiniai, kurie teigiamai atsiliepia apie jo tekstus ir maloniai klauso pasakojimų apie kūrybines kančias. Tikras rašytojas jaučia šventą pareigą leisti knygas už savo lėšas, nes tai vienintelis būdas palikti pėdsaką ateities kartoms. Juk kuo daugiau tiražo lieka pas tave sandėliuke, tuo daugiau toms ateities kartoms jo liks. Dar tikras rašytojas vienintelis žino, kokie geri yra jo tekstai - ir niekas negali jam nurodinėti, nes kas gi čia dabar, argi genijams kas nurodinėja? Ar genijui reikia mokytis? Stagnacija, degradacija, klinikinės stadijos narcisizmas - genijui visa tai neaktualu, o tie, kas sako priešingai - tiesiog pavydi.
Ir ko jau ko, o jaunimo, nuolat bandančio diskredituoti (iš pavydo, kvailumo ir tiesiog grynos neapykantos) mūsų tikrą rašytoją savo vaikiškais klausimais niekam tikusiuose forumuose, genijui tikrai nereikia. Jis atsidarys tokią temą, permes ją akimis, prunkštels panosėn, ir eis gaminti savo kūrybą toliau.
Visi mes čia netikri :).
Manau, kad svarbu, ką žmogus atranda sau - ar iš "tikros" ar iš "netikros" poezijos. Vienam reikia to, kitam kitko.
O jei ribos iš tiesų būtų ten, kur jas brėžiame, pasaulis taptų ne toks įdomus.