who fuckin knows

Oh my goodness, kažkodėl pirmieji žodžiai buvo ir vėl čia prisijungus ir atsidarius tuščią dienoraščio langą... Gal todėl, kad taip senai čia bebuvau, berašiau, gal todėl, kad tiek daug čia išgyventa, gal todėl pirmieji žodžiai išsprūdo anglų kalba, kad ir esu Anglijoj?
Bet kokiu atveju, jei jau čia, mane užpuolė kažkokia melancholija, gal nostalgija, o gal šiaip tiesiog noriu pabūti ten, kur tik aš. Gal reikia tiesiog susidėlioti mintis, surikiuoti žodžius. Gal tiesiog geriau bent jau kažką parašyti čia, negu aklai klaidžioti po internetą be jokio tikslo.
Nežinau, kas šiandien pasidarė, kodėl po tiek savaičių pozityvo, mane užpuolė ir apsėdo kažkokia šniurkščiojanti nevykėlė depresija (kaip nemėgstu šito žodžio..)... Gal nesusitvarkiau su savo mintim, kaip kad šiandien pasakė - jaučiuos pati kur kas blogiau, negu kad jaustųsi kitas žmogus, jei žinotų.
Et, pamiršau visą dėkingumą, visą pozityvą ir pradėjau apgailėtinai savęs gailėtis - neturiu šito, ano, negaliu sau leisti, kur bėga gyvenimas, kur gyvenu, kur randuosi ir t.t. Fui. Nors prieš dieną atsikėlusi ryte buvau dėkinga viskam, kas mane supa.
Jo, moterys kartais verkia "who fuckin knows".