Velnio akys

Laikas nuo laiko pastebiu kiek daug savęs atiduodu darbui. Visą dieną sėdėdama ir spoksodama į kompiuterio ekraną aš pavargstu labiau nei visą dieną prasikuitusi darže. Oi, kaip dabar norėčiau suleisti rankas į žemę. Tačiau tokia matyt žmogaus dalia - norėti to, ko jis neturi. Kai buvau maža, taip nemėgdavau sodo darbų, o tik paaugusi įvertinau kokį turtą mums suteikia žemė. Ne tik derlių bet ir poilsį bendraujant su žemės grumstais, ir sielos išvalymą, ir nuovargį, kuris būna toks malonus kūnui. Tikriausiai ne veltui po fizinio darbo kūnui užtenka vos kelių minučių miego, kad jis visiškai atsigautų. Tuo tarpu po visos dienos protinio darbo, niekaip neišsiversi be 7-8 valandų. Kitaip ryte nesijausi pailsėjęs ir atsigavęs. Tad kodėl žmonės taip nori sėdėti sausuose ir šaltuose ofisuose, pamiršdami, kaip gerai jaučiasi būdami gamtoje? Neseniai perskaičiau, kad žmonės, kurie gimo ir augo mieste, niekada neturėję didesnio sąlyčio su gamta, kaip tik miesto parkas - netgi nekenčia gamtos ir turi vidinį užslėptą norą ją naikinti. Nežinau ar tai tiesa, bet pažįstu nemažai žmonių, kurie užaugo mieste ir manęs visiškai nesuprantu, kai aš jiems pasakoju kaip nuostabiai savaitgalį praleidau kaime, grybaudama miške arb arinkdama uogas ir pan. Jie žiūri į mane tokiais žvilgsniais tarsi sakytų "nematau kuo čia džiaugtis..." O aš matau. Ir svajoju kada išauš ta diena, kai gyvensiu savo sodyboje miško pakrašty. Bei užsiimsiu tuo, kodabar taip pasigendu - kūryba. Be ribų ir taisyklių, kurių tiek daug sukurta šiuolaikiniame pasaulyje. Paklusiu tik gamtos taisyklėms.

Kol kas tik žvelgiu į Vingio parką pro šaltus ofiso langus, nuo kompiuterio paraudusiomis, lyg velnio akimis. Tačiau viskas netruks pasikeisti.