Jokio įkvėpimo... Jokios ugnelės širdy... Matyt, per daug monotonija įtakoja žmogų, o į jos įtaka patekęs jau nebebūsi toks koks buvai. Belieka nuleisti akis žemyn ir eiti... eiti... o kur, nežinai.

Kas galėjo pamanyti, kad žmogus prisiekęs niekad nepasiduoti likimui ims ir nuleis rankas... Pasileis gyvenimo upe pasroviui link nevilties krioklio, kuriuo nusileidus nebėra kelio atgal... Už kurio skausmas, nusivylimas ir iliuzijos, užvaldančios kiekvieną tavo sielos kampelį, neleidžiančios ramiai gyventi, būti laimingam... Ir galiausiai mylėti...

Kai šešėliuos
Paskęsta
Svajonės,
Kai dainose
Užgęsta
Troškimų
Žvaigždės,
Prasideda
Žiema,
Sušaldanti
Žmogaus širdį.

Gyvenimo vėjų blaškoma mano siela ieško meilės oazės, kurioje galėtų prisiglausti. Pabėgti nuo tikrovės... ir išnykti.....

PASTABA.
Manau, kad pereiti į aukstesnį lygį neįmanoma... :)