Man taip šilta... Man taip šilta, nors visur pilna sniego, ir einant gatve įrausta skruostai. Taip, man šilta. Nes turiu Tavo akis. Taip, jos šildo... Šildo, nors dabar taip toli nuo manęs. Tiesa, jų nematau, bet vos panorėjus galiu jas jausti, mylėti, sapnuoti, užuosti... Jos juk tokios... Jos juk Tavo.

Ech... Ir vėl kūnas paseno metais. O tiek mažai per juos nuveikiau.

Šianakt sapnavau baltą sodą... Baltą sodą, kuriame pilna neįprastų medžių, susapnuotų gėlių, viliojančių kvapų ir paslapčių... Paslapčių apie Tave ir mane. Tame sode žaidžia balti angelai. Tame sode viskas balta. Baltos svajonės, balti norai, balti jausmai. Tu ir aš. Ir mes balti. O atsikėlusi verkiau. Verkiau, nes sapnai nesipildo. Verkiau, nes visa, kas sapnuose balta, realybėje juoda...

Lašas po lašo ir akmenį pratašo..? Nepratašo, jeigu akmuo tikrai akmuo...

Lengva... O aš maniau, kad bus sunkiau. Tikriausiai ir vėl būsiu nepasvėrusi...

Tfu, nera pasauly teisybės... Nėra... Tikrai. Net neverta ieškoti. Nėra prasmės. Pasirodo, kad pasaulyje ieškoti tiesos, tai labai panaši nesamonė kaip žiemą miške dairytis pakalnučių.    Bet jeigu jame būtų teisybė, lygybė, tiesa ir t.t. tada tikriausiai jis nebebūtų pasauliu, taptų rojumi. Ech, daugiau žiemą miške nebeieškosiu pakalnučių... Neverta... 

O pasirodo zhiema grazhi... Grazhi net tada, kaj shaltis gelia koona ir vejas tarsho plaukus. Grazhi net tada, kaj boona lioodna ir sniegas virsta purvu. Grazhi...

Manot žmogaus kūryba jį apnuogina..? Tai netiesa. Kartais kūryba ir yra būtent tam, kad ja parodytum tas savo savybes, nuotaikas, jausmus, kurių realybėje nėra. Kūryba lavina fantaziją, gal suteikia asmenybei paslaptingumo, bet ne visada atskleidžia ją.

Laikas vis bėga. O kaltė lieka kalte. Tik gaila, kad laikas kartais bėga per greit ir jo nebelieka kaltei išpirkti.

Niekada neklausk skausmo kox jo vardas. Kai ateis laikas, jis pats Tau ji i akis taip garsiai išrėx, jog prašysi, kad užsičiauptų ir daugiau niekada išgirst nebenorėsi...